Per 20 metų taip ir nesukūrėme partijų, atstovaujančių visuomenei, o tiksliau - jos atskiriems sluoksniams. Kitaip sakant, turime valstybines (ne dirbančias valstybės labui, o gyvenančias iš jos lėšų) partijas. Būtent dėl šios priežasties pačių partijų ir jų vadų visiškai neglumina tas faktas, kad piliečiai masiškai nepasitiki partijomis, taigi ir jais pačiais.
Stabiliai gaunami pinigai iš valstybės biudžeto (arba mokesčių mokėtojų kišenės), nepaisant egzistuojančio nepasitikėjimo, užtikrina, kad joks pavojus išlikimui, ir, beje, palyginti sočiam, negresia. Žinoma, kas nors gali prieštarauti, įrodinėdamas, kad piliečių pasitikėjimas kuria nors partija, išreikštas per rinkimų mechanizmą, tiesiogiai daro įtaką tos partijos finansavimui. Dalis tiesios tame yra, bet tik dalis.
Nenorima matyti, kad dabartinė finansavimo tvarka, viena vertus, palanki tik didžiosioms partijoms ir, antra vertus, yra pakankamai priešinga politikos prigimčiai. Palanki didžiosioms, kadangi tiek socialdemokratai, tiek ir konservatoriai, anksti įžengę į šalies politinę rinką ir joje tapę iš principo monopolistais, užsitikrino sotų gyvenimą ilgam.
Priešinga politikos prigimčiai, kadangi, esant tokiai situacijai, pagrindiniu tikslu tapo patekimas prie valstybinio lovio, o ne realus valdžios turėjimas. Dar kitaip sakant, tarp buvimo opozicijoje ir pozicijoje šioms partijoms esminio skirtumo nebeliko. Svarbiausia yra tai, kad partinei struktūrai išlaikyti yra gaunami valstybės biudžeto pinigai. Pažiūrėjus į skaičius, po kiek iš Vyriausybės skirtų 4 mln. litų gavo socialdemokratai ir konservatoriai, taps aišku, jog skirtumas - minimalus. Todėl tiek A.Kubilius, tiek ir A.Butkevičius unisonu tvirtina, jog dabartinė partijų finansavimo sistema yra labai gera.
Nelabai su tuo ginčijasi ir likusių parlamentinių partijų atstovai. Kol valstybiniai pinigai pasiekia ir juos, tyli ir kitos partijos. Po naujų rinkimų – nauja situacija, taigi galbūt naujas ir požiūris.
Taigi, Lietuvos partijos yra lyg ir sudariusios kartelinį susitarimą. Partinio reikalo esmė daugmaž tokia: su kuo didesniu piliečių palaikymu patekti į Seimą, pernelyg nesijaudinant, kur atsidursi - pozicijoje ar opozicijoje, imti valstybės pinigus ir, žinoma, neleisti egzistuojančiai tvarkai keistis. Elementaru ir naudinga partijoms, bet ne piliečiams, kurie nori, kad jų nuomonė būtų bent kiek svarbi.