Uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE) nutrūko viena mūsų priklausomybės nuo Rusijos vieningos energetinės sistemos grandis. Tapome labiau nepriklausomi, nes mums nebereikėjo didelio rusiško avarinės galios rezervo, be kurio negalėjo dirbti galingi IAE agregatai. Išnyko šantažo per šį sektorių galimybė. Reikėjo išprovokuoti Lietuvą statyti naują atominę elektrinę, analogišką IAE.
Pradėta dviejų labai galingų - eksperimentinių atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje. Viena - Kaliningrado srityje, ant Nemuno kranto, per 50 km nuo Jurbarko ir Šilutės. Kita – Baltarusijoje, ant Neries kranto, 50 km į rytus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus.
Tai ne tik ekologinė intervencija, kelianti pavojų tautos išlikimui, apie kurią per Lietuvos televiziją neseniai su nerimu kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus, siūlydamas kreiptis pagalbos į tarptautinę bendruomenę, tai ir politinė intervencija, kelianti pavojų Lietuvos valstybingumui.
Mes jau kalbėjome, kad tai tolygu branduolinio karo paskelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, t.y. – įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili.
Laikas pamiršti apie pigią IAE elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos, nei uždarymo išlaidos. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris privalės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir užtikrinti jos išlaikymą - ar ji gamins elektrą, ar stovės be darbo.
Atrodo, kad Lietuva pati užkibo ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos užveržti ją.
Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000–1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grįžtume ten, iš kur su dideliu vargu ištrūkome.
Esmė, populiariai aiškinant, yra ta, kad įvykus bet kurio elektros šaltinio (generatoriaus) avarijai ir jam atsijungus, atsiradęs elektros galios stygius turi būti staigiai (per kelias sekundes) padengtas kitų elektros sistemoje dirbančių generatorių sąskaita. Ypač pavojingas yra labai galingo generatoriaus avarinis atsijungimas, galintis sukelti totalinę elektros sistemos avariją. Pasistatę VAE su galingais reaktoriais patys turėsime kreiptis į Rusiją prašydami rezervo. Kito varianto nėra. Tapsime priklausomi nuo jos malonės.
Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o kartu ir mūsų politinę sistemą. Užteks Rusijai pasakyti, kad Baltarusijoje sugedo Smolensko elektros perdavimo linija, kad dėl to avarinis rezervas nebūtų užtikrintas ir mes klusniai išjungsime mūsų naujai pastatytą VAE. Argi mes spėjome pamiršti, kad šis scenarijus jau buvo panaudotas „Družba“ naftotiekio atveju?
Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse.
Laikas paaiškinti visuomenei, kad projektuojamoji VAE mūsų energetikos problemų nesprendžia. Ne elektra, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos. Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai.
Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 10-20 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti vis vien bus reikalingos ir dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija taip pat remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra. Lietuvos elektrinė Elektrėnuose po modernizacijos pasiekusi 2200 MW galią, gerokai viršys uždarytos IAE reaktoriaus galingumą (1,3 tūkst. MW) ir dar ilgai neleis pajusti elektros energijos stygiaus.
Taigi, pagrindinis Vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyva, elektros jungčių su Skandinavija ir Europa realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinerinių tinklų modernizavimas ir plėtra.
Prie branduolinės energetikos galima būtų grįžti, kai rinkoje pasirodys mažesni reaktoriai, pagal galingumą, ekonomiškumą labiau tinkami mažos valstybės energetikai. Šitoks valstybės energetikos politikos prioritetų surikiavimas, būtų kur kas saugesnė, patikimesnė ir ekonomiškesnė alternatyva Vyriausybės siūlymui statyti VAE su galingais reaktoriais.
Pigią elektrą galėsime pirkti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose.
Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima kur kas greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE, kuri net pastatyta tos problemos nespręs.
Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasekmių.
Stebina mūsų Vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos, naivumas. Atvirkščiai. Jei realizuosim Vyriausybės planus, kokius matome šiandien, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos vasalais, jos energetinės sistemos sudėtine dalimi, Susidaro įspūdis, kad Vyriausybė jau susitaikė su tuo, jog pasiliekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Apie tai liudija šie jos veiksmai:
- Dar negavusi iš ENSO-E (UCTE) techninių sąlygų prisijungti prie Europos tinklo, t.y. dar nežinodama, kokia galia bus apribotas didžiausias BV elektros sistemos generatorius, Vyriausybė jau ieško strateginio investuotojo į VAE statybą.
- Numatomas 1-1,3 tūkst. MW galios VAE reaktorius. Apie tai buvo kalbėta „INTER RAO Lietuva“ organizuotoje konferencijoje, dalyvaujant energetikos ministrui. Tai visiškai tenkina Rusijos interesus,
- Elektros srovės keitiklis (nuolatinės srovės intarpas) kainuosiantis daugiau kaip 300 mln. litų, skirtas keisti europinius elektros standartus į rusiškus ir atvirkščiai, numatomas statyti ne Visagine – ant išorinės ES sienos, o Alytuje. Taigi liekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Naudą turės tik lenkai galėdami pirkti pigią rusišką elektrą, ir rusai, galėdami ją eksportuoti į Europą, o mums tai reikš išmestus milžiniškus pinigus ir dar sunkmečiu. O darbai jau vyksta visu tempu.
Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Sprendimai priimami slepiant juos nuo visuomenės. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų, galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei.
Negalima nepaminėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – klaipėdiečiai bei Kauno technologijos universiteto Elektros sistemų katedros profesoriai, jau pradedant 2005 metais, sistemingai perspėdavo įvairių kadencijų vyriausybes dėl galimų grėsmių valstybės saugumui ir nepriklausomybei, žr. www.kovo11.lt .
Tačiau nors vairininkai keitėsi, energetikos politikos laivas plaukė nekeisdamas kurso, ištikimai laikydamasis nurodymų iš Maskvos. Rusiški pinigai pumpuojami, ko gero, per parazituojančius dujų („Dujotekana“) bei elektros realizavimo (ERC – „Inter RAO Lietuva“) tarpininkus darė savo juodą darbą. Atsirado ne tik naujų milijonierių. Susiformavo energetikų klanas, didele dalimi iš tų, kurie kūrė sovietinę elektros sistemą, tapęs penktąja Rusijos energetikos kolona Lietuvoje.
Politikai, prisidėję prie Lietuvos savanoriško prisijungimo į rusišką elektros energetikos IPS/UPS sąjungą, turės prisiimti ir atsakomybę už tai. Tikimės, kad šis Lietuvos Seimas atsakingai pažvelgs į Vyriausybės siūlymus, išdiskutuos juos, priims optimalų sprendimą ir neleis pasikartoti 1940 metų šiandieniniam variantui - „savanoriškam“ įsijungimui į postsovietinę energetinę Rusijos valdomą sąjungą.
***
Teisinis vertinimas. Bandymas projektuoti naują atominę elektrinę neprisilaikant ENSO-E (UCTE) reikalavimų, t.y. - priklausomą nuo INTER RAO JES, vertintinas kaip veiksmas prieštaraujantis konstituciniam įstatymui: „Dėl Lietuvos valstybės“ (1991 m. vasario 11 d., Nr.1 – 1051 ), nes taip bandoma apriboti Lietuvos suverenitetą padarant jos veiksmus priklausomus nuo kitų valstybių sprendimų ir valios, bet svarbiausia, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (1992 birželio 8 d., Nr.1 – 2622). Šis aktas, pagal turinį skirtas įtvirtinti nepriklausomybę, taigi pagal reikšmę prilygintinas 1990 m. kovo 11 aktui „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Iš to seka, kad aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ Lietuvoje nustato tokią viešąją tvarką, kad tiek valstybinės, tiek viešąjį interesą aptarnaujančios privačios įmonės negali jokiu pavidalu tiesiogiai ar per tarpininkus bandyti Lietuvos valstybės viso ūkio ar to ūkio dalies sugrąžinti į buv. SSRS pagrindu sukurtas ar kuriamas sandraugas, taip pat - ir ekonomines bei energetines.
Bandymas nesilaikyti minėtų konstitucinio įstatymo ar akto vertintinas kaip nusikalstama veika prieš valstybę. Prie tokių veikų priskirtinos sutartys, numatančios dabar ar ateičiai Lietuvos elektros energetinę priklausomybę nuo Rusijos arba planai Lietuvos elektros energetinės sistemos, kaip sudėtinės INTER RAO JES dalies, jungimąsi kartu su Rusija ir NVS šalimis prie ENSO-E (UCTE) elektros tinklų sinchroniniam darbui.