Kartais dėl tokių dalykų nutylėdavau, bet kartais ir bandydavau visa tai išsiaiškinti. Iš vairuotojų pasakojimų susidarydavo įspūdis, kad juos būti nesąžiningus verčia darbdaviai. Galvodavau, kad išsisukinėdami jie meluoja. Bet kiti sutikti taksi vairuotojai pasakodavo tą patį.
Kartą sutikau vairuotoją, turintį net daktaro laipsnį. Jis apie tokias apgavystes papasakojo dar daugiau. Pasiūliau jam įsteigti profesinę sąjungą. Pensinio amžiaus žmogus tik atsiduso ir numojo ranka.
Ir aš atsidusau, bet nenumojau. Įsteigiau. O kad įsitikinčiau, ar visa tai, ką man pasakojo vairuotojai, yra tiesa, be to, norėdamas įsigilinti ir išsiaiškinti esančią problemą pats įsidarbinau į UAB „Sostinės taksi“.
Kai naujas darbdavys sužinojo apie profsąjungą ir kad aš esu jos iniciatorius, tuoj pat iškvietė pasikalbėti – man pareiškė, kad aš negaliu drumsti ramybės atėjęs į svetimą virtuvę. Demonstratyviai žengiau stalo, už kurio sėdėjo įmonės savininkas, link, padėjau automobilio raktelius ir išėjau.
Ši situacija tik patvirtino, kad sutikti vairuotojai pasakojo tiesą. Vis dėlto norėdamas įsitikinti, ar ir kitos įmonės taip nenoriai pasitinka profsąjungos narius, prisiminiau prestižinę įmonę UAB „Martono taksi“. Įsidarbinau.
Praėjus savaitei direktoriui pasakiau apie profsąjungą. Reakcija buvo normali. Mane dažnai pasikviesdavo, pasikalbėdavome, ką reikėtų keisti šioje srityje. Daugeliu atžvilgių mūsų nuomonės sutapdavo, nors dėl kai kurių dalykų – ne, pavyzdžiui, kalbant apie tai, ar samdomas žmogus privalo paklusti šeimininkui, ar ne. Bet kuriuo atveju, tai buvo geranoriškai nusiteikęs vadovas, tačiau jis šioje įmonėje jau nebedirba.
Neblogas įspūdis pradingo po pirmo mėnesio, kai man buvo pranešta, kad įmonei esu skolingas apie 1 tūkst. litų. Kiekvieną dieną vairuotojas įmonei privalo sumokėti 165 litus. Nepriklausomai nuo to, kiek gavai užsakymų, kiek nuvažiavai kilometrų, kiek sunaudojai kuro ir dirbai valandų. Mažiau 12 valandų nedirba niekas, nors vairuotojai įdarbinti puse, o kai kurie – ir trečdaliu etato.
Štai, brangūs vilniečiai, atsakymas jums už visus sąžiningus ir nesąžiningus taksi vairuotojus. Lengva pamatyti tai, kas matoma akivaizdžiai, bet reikia pamatyti ir tai, kas nematoma. Pasislėpusiems gerai, todėl jie nieko nedaro. Jie negalvoja apie viršvalandžius dirbančius taksi vairuotojus, apie jų šeimas – tik apie save.
Taksi verslas Vilniuje yra apleistas, netgi sakyčiau, sužlugdytas. Vairuotojai išnaudojami teisinantis nedarbu. Automobilių yra per daug. Pusė jų – techniškai netvarkingi. Jei papriekaištausite man, kaip profsąjungos pirmininkui, dėl darbo vietų, tai iš karto atsakau: vienas techniškai tvarkingas automobilis gali dirbti tris pamainas. Taigi, trys vairuotojai ir tik po aštuonias darbo valandas. Dėl oro uosto – atskira tema.
O jei skaitysite šį straipsnį, tai jau ne taip blogai Lietuvoje – turime laisvą dienraštį.
Ponui merui norėčiau pasakyti, kad ne taksi vairuotojai suinteresuoti gadinti miesto įvaizdį. Lietuvoje labai daug neišmanėlių ir korupcijos. Savivaldybėje yra daug kompetentingų valdininkų, kurie pritaria ir norėtų šioje srityje kai ką veiksmingai pakeisti, bet visa tai stabdo Susisiekimo ministerija.
***
Autorius yra Vilniaus taksi darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.