Lietuvoje krizė: žmonės praranda darbus, pastoges, bankrutuoja įmonės, tačiau vadžiai tai nė motais. Išlaidos ir pajamos apkarpomos skurdžiams, o valdžia kaip skraidė po visą pasaulį, taip ir tebeskraido. Valdininkų kaip buvo į valias, taip ir tebėra. Kaip Lietuvoje buvo kuriamos įvairios komisijos, taip ir toliau jos auga kaip grybai šiltą rudenį. Viena iš tokių sudaryta PLB liūdniems finansiniams reikalams tirti.
Kas yra PLB, kuriai Lietuvoje skiriamas toks dėmesys?
2009 metų balandžio 19-ąją lrytas.lt V. Krivickas straipsnyje „Kaip Rokforo sūrio klubas sprendė Lietuvos pilietybės reikalus“ labai tiksliai pažymėjo: „Reikia argumetų, kodėl JAV lietuvių bendruomenės ar PLB atstovai yra ne normali organizacija, o „grupė draugų”? Prašom. XIII PLB Seimo rinkimų rezultatai. Už daugiausia balsų surinkusią delegatę Teresę Gečienę balsavo „net” 37 asmenys. Antroje vietoje esanti Danguolė Navickienė gavo 36 balsus. 41-oje, paskutinėje, vietoje esančiam Edvinui Giedrimui pakliūti į PLB Seimą užteko 14 balsų.
Tai dar kartą įrodo, kad PLB, o ypač JAV LB veikloje dalyvauja juokingai mažas kiekis lietuvių, gyvenančių užsienyje. Organizacijos vadovai ir kiti aktyvistai išrenkami kelių tų pačių draugų, o ne dešimčių ar šimtų tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių.
Daugelis PLB Seimo narių – vyresnės kartos emigrantai. Jiems Lietuva yra tik graži idėja, smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o ne reali valstybė. Maždaug kaip Vilniuje frankofonų būrelis. Susirenka būrys sostinės gyventojų, linksmumo dėlei palaužo liežuvius tarpusavyje kalbėdami prancūziškai, suvalgo bagetę su Roquefort sūriu, o tada – atgal į realybę.
Taip ir Lietuvos mylėtojai senieji išeiviai. Susirenka, pašoka tautinių šokių, pavalgo kugelio. Pakalba smagumo dėlei lietuviškai, ir vėl back to business as usual.“Pastebėta, kaip sakoma, kaip pirštu į akį.
„Amerikos lietuvio“ laikraštyje jo korespondentas Albinas Hofmanas pritarė „draugų būrelio“ išaiskinimui ir pastebejo, kad Pasaulio Lietuvių bendruomenės niekas neįpareigojo atstovauti pasaulio išeivijai. Kam jie atstovauja? Tą pačią grupelę draugų, kurie nusenę vis dar nori: blizgėti“, juo labiau, kad, kaip pažymi A.Hofmanas, tokiu būdu net prie D.Grybauskaitės turi galimybę prieiti, nes paprastam eiliniui tai būtų neperžengiama biurokratinė barikada.
A.Hofmanas teigia, kad dažnai išeivija užmiršta „pažvelgti į savo kiemą, tiksliau sakant, į bendruomenę, jos veiklą ir jos „demokratiškus“ rinkimus-pasiskyrimus be jokios ataskaitos“.
Autorius taip pat klausia, „ar tokiais veiksmais nenorima atstumti „trečiabangius“ nuo visuomeninės veiklos, nes jie reikalauja demokratiškumo, ko „antrabangiai“ iki šiol nesupranta? Ar PLB vadovybei svarbiau išsilaikyti savose apkerpėjusiose pareigose, ar užuot skaldžius geriau vienyti lietuvius?“ (straipsnis „2010-ųjų liepa“, „Amerikos lietuvis“, Nr. 31).
Tarp Amerikos lietuvių liūdnai nuskambėjo vienos iš Čikagos apylinkių lietuvių „trečiabangių“, panorusių demokratijos, istorija.
Su jais buvo bematant susidorota, sušaukus bičiulių dipukų kliką iš visų aplinkinių valstijų ir tuo atstūmus didžiąją lietuvių dalį nuo tolesnės visuomeninės veiklos. Ar ne pati PLB pirmininkė vadovavo egzekucijai ir, užuot vienijusi, galutinai suskaldė lietuvius? Ar tai Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklos tikslas?
„Atėjo diena, kada dipukų vis mažėja, ir nori nenori jiems tenka taikstytis su vadinamaisiais „trečiabangiais“. Bandoma juos įtraukti net i lietuviškąją bendruomenę, kartais net pamaloninant vienu ar kitu garbingesniu postu.
Tačiau ar šie turi kokios galios? Jei jie nuolankiai vergauja toje bendruomenėje, dar juos pakenčia. Ar buvo bandančių pakelti galvą ir tarti savo žodę? Buvo, tačiau kur jie dabar? lrytas.lt rugpjūčio 4-ąją straipsnyje „Dviguba pilietybė reikalinga tiems, kurie net išvykę iš Lietuvos vis dar nori ją valdyti“ rašo P. Stalionis.
Net buvęs PLB pirmininkas ir šiuo metu „Amerikos lietuvio“ laikraščio apžvalgininkas Bronius Nainys savo straipsniais is pradžių lyg ir bandęs kovoti už Pasaulio lietuvių būstinės išsaugojimą Vilniuje, vis dėlto nenoromis yra priverstas pripažinti, kad lietuviškųjų organizacijų piniginė parama PLB yra labai sumenkėjusi.
Padėtis ypač pasunkėjo PLB pirmininkei tapus R. Narušienei (O ir kaip nepasunkės, jei ji sugebėjo susipykti vos ne su kiekviena lietuviškąja organizacija išeivijoje?) B.Nainys taip pat pastebi, kad būstinei išlaikyti reikalingas nuolatinis darbas, o PLB daugiau susirūpinusi „blizgesiu“ visuomenėje, iš ko pinigų neuždirbsi.
Kas slypi už gražaus PLB fasado, atrodytų daugiau argumentų nereikia: šiandien tai organizacija, kurią sudaro vos kelios dešimtys valdžios ištroškusių, antidemokratiškų, įsivėlusių į nuolatines tarpusavio rietenas senosios kartos emigrantų, kurių niekas neįpareigojo atstovauti tūktančius išeivijoje gyvenančių lietuvių. Tai kodėl ir kam rimti Lietuvos valdžios vyrai eikvoja savo laiką ir tautos pinigus? Kaip amerikiečiai sako - „who knows!“
O kur pagalba ir dėmesys mažiems Lietuvos žmogeliams? Turbūt jiems geriausia pritaikyti seną pasakymą: „Skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas“, juolab kad Lietuvos valdžia šiuo metu labiau susirūpinusi Pasaulio lietuvių bendruomenės būstinės išsaugojimu, nes neduok dieve gali ateiti diena, kada mūsu mielieji dipukai iš Amerikos nebeteks Lietuvoje vietos kugeliui pavalgyti.