„Institucijoje žalingas poveikis vaikui yra triuškinantis. Iš 12 tyrimų, analizavusių globos įstaigose augusių vaikų prieraišumą, tik vienas nepatvirtino išvados, kad šių vaikų prieraišumo problemos didėja. Visi 13 tyrimų, analizavusių pažintinę vaiko raidą, nustatė, kad menkesni vaiko pažintiniai gebėjimai siejasi su jo globa institucijoje“, – tai žodžiai žmogaus, kuris atvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą, ragindamas kažką daryti, kažko imtis, nes vaikų, augančių Lietuvos globos institucijose, gausa jį apstulbino.
Pagal vaikų, esančių institucijose, skaičių šimtui tūkstančių gyventojų esame vienoje iš blogiausių situacijų pasaulyje – mus lenkia tik Kazachstanas. Pagal kūdikių namuose augančių vaikų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių populiacijos, Lietuva taip pat negali pasigirti. Kūdikių institucijose daugiau turi tik trys šalys.
Centrinio Lancashire’o universiteto profesoriui Andy Bilsonui, tyrinėjančiam tarpkultūrinius pokyčius, bendradarbiaujančiam su pasauline UNICEF organizacija, Pasaulio banku, buvo sunku suprasti, kas vyksta mūsų valstybėje – kodėl institucijose sveiki vaikai laikomi tuomet, kai jų tėvai yra gyvi, bet socialiai serga.
Būdami institucijose ligoniais tampa ir šie vaikai. Profesorius A.Bilsonas Lietuvos sveikatos mokslų universitete vykusioje konferencijoje parodė tyrimus, kurie vizualiai atskleidžia institucijos poveikį kūdikio smegenų žievės centrų aktyvumo sumažėjimui.
Sveikas, bet socialiai užleistas vaikas, vystosi lėčiau, ir tai sunku atskirti nuo įgimto protinio sutrikimo. Vadinasi, sveiki vaikai dėl „valdiškų namų“ poveikio tampa sutrikusios raidos vaikais, kurių ateitis, švelniai tariant, nedžiuginanti.
Profesorius negalėjo patikėti, kad šiam uždaviniui spręsti valstybė realiai nesiima jokių veiksmingų priemonių. Paslaugos teikiamos tik šeimoms, kurios jau nebefunkcionuoja, arba jų funkcionavimas yra visai sutrikęs. O šeimai, kurios sutrikimai dar nedideli, realiai nėra jokios pagalbos.
Nejaugi dar reikia kažką įtikinėti, jog nepalyginamai pigiau padaryti viską, kad individas ar šeima nesusirgtų, negu teikti jiems reanimacinę pagalbą?
Paradoksalu, bet tokioje situacijoje labai negausios šeimas vienijančios ar jas ginančios organizacijos vis dar yra verčiamos jaustis podukromis. Visoms šeimų organizacijoms kartu Vyriausybės skiriamas finansavimas (2009 m. -300 tūkst. Lt) yra mažesnis už vieno vaiko išlaikymui kūdikių-vaikų namuose iki pilnametystės iš valstybės biudžeto išleidžiamus pinigus (apie 450 tūkst. litų).
Tuo tarpu 2009 m. institucinėje vaikų globoje buvo 5155 vaikai. Kaip suprasti tokį aplaidumą? Nesirūpinimas savo valstybe? Sąmoningas kenkimas jai?
Šeimos, kaip instituto, stiprinimo svarba vis dar nesuvokiama. Kai kurie politikai bando įteigti visuomenei, kad šeima yra kažkas archajiško, prieštaraujančio modernybei. Keista, kad net neretas žurnalistas negeba kritiškai vertinti tokių teiginių. Gero tono ženklu tampa šeimos instituto neigimas, niekinimas. Kam naudinga tokia pozicija?..
Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma deinstitucionalizaciją skatinančių programų Lietuvoje buvo finansuotos Švedijos, Norvegijos ir kitų šalių pinigais. Gali pasirodyti keista, bet labai dažnai tai vyko didžiulių pastangų dėka, kurias įdėjo patys vaikų namų vadovai ir darbuotojai.
Mes save laikome neturtinga šalimi. Todėl švaistome pinigus iš kairės į dešinę? Vaikai, į kuriuos investuojami milijonai, tapę „aukso gabalais“, nepritampa visuomenėje. Didžiausias jų kontingentas kalėjimuose, psichiatrinėse, gimdo vaikus, kurių auginimui jiems pritrūksta tėvystės įgūdžių ir jų vaikai patenka ten pat – į institucijas.
Deja, šią temą daugelis skaitytojų priima kaip nuobodžią.
O gal, kalbant apie vaikų namų problemas, mums būdingas išvirtos varlės sindromas? Juk varlė, įmesta į karštą vandenį, sugeba iš jo iššokti. Tačiau ta, kuri plaukioja pamažu šildomame vandenyje, pripranta prie tokių sąlygų ir nepastebi „pokyčio“: išlieka jame iki užvirimo. Ar nebekreipdami dėmesio į tautos išlikimo problemas nesielgiame panašiai?