Kas bendro tarp minios, kuri buvo apsupusi Venckų ir Kedžių namus Garliavoje, ir tos, kuri protestuoja prieš verslininkus iš užsienio? Iš pirmo žvilgsnio - nieko. Juk pirmu atveju gerieji žmonės mergaitę nuo „raganos“ mamos gelbėjo, antruoju – Lietuvą nuo užsieniečių „invazijos“. Tačiau esminis jungiantysis žodis čia yra „gelbėjimas“. Pavargę ir nusivylę prieš tai lėktuvu iš dangaus bei traukiniu „Maskva – Vilnius“ atvykusiais gelbėtojais, kai kurie apsukruoliai šiandien atsikvošėjo ir nusprendė, kad patys yra ne ką prastesni už tuos „pažadukus“. Taigi ėmėsi organizuoti judėjimus už tiesą ir teisingumą. Gal neobjektyvų, neatsispindintį nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei įstatymuose, tačiau savaip suprantamą, sau mielą, miniai priimtiną, tad reikalingą.
Šiandien matome, kad praktikoje toks „pilietinis“ savo tiesos, teisės ir teisingumo įtvirtinimo siekis pradėjo reikštis įniršiu varomo protesto forma, kur gausu gąsdinančiais šūkiais aprašinėtų iškabų, vienijančios pykčio ir nusivylimo emocijos, surauktų veidų, į dangų iškeltų kumščių – „drebėkit, Lietuvos visuomenė ateina!“
Betgi argi ne taip turėjo būti? Beveik dvidešimt metų kalbėjome apie pilietinės visuomenės reikalingumą, tad, matyt, turėtume tuo džiaugtis - juk gerai, kad mūsų visuomenėje yra neabejingų žmonių. Kai kas tai vadintų tikros pilietinės visuomenės apraiškomis.
Tačiau ar tikrai toks išankstinis nusistatymas, emocinis sudirginimas, pasidavimas minios instinktui tinkamai pasitarnauja demokratinei tiesos ir teisingumo gynimo teisei? Drįstu abejoti, todėl to, kas minima šio straipsnio pradžioje, nenoriu vadinti pilietiškumo apraiškomis. Greičiau jau - „minios pilietiškumu“.
Daugelis žino, kad visu nepriklausomybės laikotarpiu susikūrė daug „pilietinėmis“ besivadinančių organizacijų. Kuriasi jos ir toliau iki šiol. Ypač artėjant savivaldos rinkimams. Tačiau nors, kaip ir šiandien rodo įvairūs sociologiniai tyrimai, pats pilietiškumas nesutvirtėjo, užtat toliau vis platesniais mastais steigiasi vadinamieji judėjimai ir nevyriausybinės organizacijos. Suprantama – partijos nepopuliarios, politikai taip pat. Kaipgi kitaip priviliosi nusivylusio, pasyvaus lietuvaičio balsą? Matyt, geriausias būdas – transformuotis į „pilietinį“, „demokratinį“, „vieningą“ dar kokį kitokį judėjimą. Per savivaldos rinkimus galėsi žadėti ką norėsi – juk tu visuomeninio judėjimo atstovas, tu – žmonių pusėje. Ir daug kas patikės ir... nubalsuos. Žvelgiant giliau, nuo partijų šie dariniai skirsis bene vieninteliu bruožu – dar didesniu neskaidrumu, kuris sumaniai bus dangstomas po skambiu žodžiu „visuomeninis“ - suprask - gerų, paprastų, savų žmonių įkurtas judėjimas.
Tai leidžia daryti gan pagrįstą prielaidą, kad už tokių „pilietinių judėjimų“ gali slypėti kas tik nori – Rytų valstybių fondai, stambus verslas, užsienio valstybių tarnybos. Kaip kažkada taikliai pastebėjo filosofas Vytautas Radžvilas, iš valdžios nesidrovintys kaulyti pinigų „visuomenininkai“ ir „pilietininkai“ šiandien Lietuvoje yra įprastas reiškinys. Tačiau, vis daugiau požymių rodo, kad augant jų patirčiai ir išminčiai susivokta, jog tų pinigų lygiai sėkmingai galima pelnyti ir vykdant stambaus verslo užsakomas tariamai „pilietines“ akcijas. Būtų galima pridurti tik tai, kad tokių akcijų užsakovu gali būti ne tik stambus verslas, bet ir stambi valstybė. O kuri, suprasti turbūt nėra sunku – užtenka pagalvoti, kas iš mūsų kaimynų labiausiai suinteresuotas tuo, kad Lietuvos visuomenė kuo greičiau nusiviltų vakarietiškos demokratijos vertybėmis, iki galo net nespėjusi jų perprasti ir jomis gyventi.
Ir čia atsiveria tai, ką būtų galima vadinti neribotomis perspektyvomis. Galime tik vaizdingai pamodeliuoti tokių judėjimų veiklos plėtros scenarijus. Štai investavo Danijos piliečiai į bankrutavusius kiaulininkystės ūkius, žlugusias durpių kasybos, cukraus perdirbimo ir kitokias bendroves. Investavo ir švedai, norvegai, vokiečiai. Tuo tarpu Lietuva Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare tapo. Ir staiga – masinė šovinistinė isterija apie kiaulininkų, durpininkų, cukrininkų, bankininkų rankomis vykdomą Lietuvos okupaciją! Akciją ir staiga „sužaliavusius“ ir „praregėjusius“ tautiečius palaiko „lietuviškai patriotiška“ žiniasklaidos grupė, nesibodinti ir Švedijos bankininkų, ir ES už Lietuvos nesėkmes, tiesiogine to žodžio prasme, prakeikti. Žinoma, užsimerkiant prieš tai, kad tai - tų pačių Lietuvos žmonių pasirinkimas būti Europoje, jų valia.
Tačiau už nemokėjimą gyventi ir mąstyti demokratiškai keiksnojama ne „pilietinių minių“ sambūriu virstanti tauta, bet Europos institucijos, danų kiaulininkai, švedų bankininkai ir, žinoma, valdžia, kuri visada dėl visko lieka kalta ir, kaip visada, dėl nieko nė piršto nejudina. Visur priešai: valdžioje, kaimuose stovinčiose fermose, miestuose esančiuose bankuose. Tik ir girdime – štai kokia ta ES supuvusi, štai jūsų vakarietiškos vertybės ir demokratija, mielieji lietuviai! Apie politiką bene sąmoningai piešiamas groteskiškas vaizdas, esą tai tik verslas ir būtinai – nešvarus verslas. Suprask - nelysk, paprastas žmogaus, suvalgys čia tave didieji.
Pasimetė toks žmogus - ką daryti, kai aplink tiek blogio ir taip negera savoje valstybėje gyventi? Tas laikas atėjo ir ant pjedestalo išdidžiai žengia „pilietiniai judėjimai“ – naujieji gelbėtojai, naujieji demokratijos šaukliai, naujieji kovotojai su visais, iki tol skrupulingai kurtais priešais. „Tau nepatinka danai, švedai, vokiečiai, žydai – visus juos išvarysime. Esi nusivylęs teismų, prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų sprendimais – priversime juos viską pakeisti. Manai, kad bankai kalti dėl ekonominės krizės – nacionalizuosime juos. Tik balsuok už „visuomenę“, pilieti, ir išvaduosime tave nuo tos varginančios demokratijos ir jos pančių.“
Girdėta, ar ne? Skamba fantastiškai? Luktelkime savivaldos rinkimų - manau, dar ne to išgirsime iš minios pilietiškumo šmėklos apsėstųjų.