Tačiau Lietuvai svarbu, kad taktikos pasikeitimas nevirstų strategijos atsisakymu. Iizoliacijos politikai nepasiteisinus, Lietuva imasi aktyvaus dialogo. Kad šių žingsnių imamasi likus mažiau nei dviem mėnesiams iki Baltarusijos prezidento rinkimų - daug ką pasako.
Tokie vizitai Baltarusijoje, be abejonės, bus pateikti ir įvertinti kaip D.Grybauskaitės ir jos įkūnijamos Lietuvos, ES valstybės, parama autokratui A Lukašenkai. Jeigu jau tokių žingsnių imamasi, belieka tikėtis, kad Prezidentė užtikrins, kad kažkokios naudos iš šio vizito turės ne tik Baltarusijos vadovas, bet ir Lietuva.Pasikeitus taktikai, nereikėtų atsisakyti strateginio tikslo - matyti Baltarusiją nepriklausoma, demokratiška ir europietiška valstybe.
Susitinkant su A.Lukašenka, labai norėtųsi, kad prezidentei užtektų politinės išminties ir patirties nebūti šio sumanaus politiko apgautai, kad ji rastų tuos žodžius ir paskatas, kurie realiai gali priartinti Baltarusiją prie Lietuvos ir prie Europos standartų, kad būtų pasiekti ir užtikrinti realūs susitarimai - tiek ekonominio, tiek politinio pobūdžio.
Jeigu Lietuvos vadovei nepavyks to padaryti, ji gali pakartoti Rusijos vadovybės klaidą - ilgai tikėsis iš A.Lukašenkos nuolaidų ir bus apvilta bei išnaudota savanaudiškiems jo tikslams kovose su politiniais oponentais Baltarusijoje ir, šiuo atveju, su Maskva.
Belieka palinkėti, kad Lietuvos ryšiai su Baltarusijos vadovybe kuo greičiau teigiamai atsilieptų ryšiams tarp dviejų šalių verslo, pilietinės visuomenės ir paprastų žmonių, padėtų išjudinti niekieno interesų neatitinkančią „vizų sieną“, o ne tik taptų simboliniu žingsniu legitimizuojant Lukašenkos valdžią.