Visuomenėje, kuri nepripažįsta originalumo, dievina pažintis, kuriomis naudojasi visur ir visada, kur nusirašinėjimas yra visiškai negėdingas pomėgis, kur gaunami diplomai su nuliu žinių, palaiminti tie, kurie nemoka už mokslą. O kaip pykdo kaimynas, dirbantis valstybės tarnyboje, kuriam aš (!) moku atlyginimą, iš nuslėptų mokesčių, kuriuos dedu į kojinę. Visuomenėje, kurioje vaikams nebeperka akvariumų, sodina prie socialinių tinklų programų. Sveikas, meškine, P. Bear.
Visuomenėje, kur žmonės renkasi gyventi kitų gyvenimus, leidžia dar didesniems idiotams jaustis įtakingiems, rengti prabangias puotas, kuriose kartais netgi nelieka vietos pasikabinti paltams. Juk nepaliksi jūrinės ūdros kailiuko ant palangės. Visuomenėje, kuri atiduoda pagarbą, anksčiau tankais trynusiems mūsiškius, vietoj to, kad tartų savo nuomonę, burba, jog kas bus, kai užsuks dujas. Bus šalta.
Visuomenėje, kuri dievina lietuvišką kiną (jei toks egzistuoja), kuris spjaudosi keiksmais, vietoj to, kad pabarstytų išminties, daugeliui leidžia atsikvėpti - aš ne vienas toks. Visuomenėje, kuri neieško atsakymų, juo labiau klausimų, visuomenėje, kuri dar negimusi turėjo pati sau pasidaryti abortą.
Kita vertus, kartais, kad ir kaip tamsu, skraido jonvabaliai, kurie vienas kitą atskiria pagal skleidžiamą šviesą, jie susišneka apie gyvenimą, vertybes, laimę, laisvę (taip, egzistuoja ir minties, žodžio laisvės..). Vėliau jonvabaliai sugaudomi, uždaromi į stiklainius ir eksponuojami muziejuose. O mano visuomenė į muziejus retai teužsuka.