Kovai su sienų tepliotojais praverstų papildomi gudresni „ginklai“. Įsivaizduokime, kad už informacijos, kas toks yra „Solomon“, „Cabri“ ar kitas paišytojas suteikimą savivaldybė paskiria 5000 litų premiją.
Taigi, jeigu žmogus yra bent viena ausimi girdėjęs, kas konkrečiai yra tas sienų paišytojas, jam tereikia pranešti savivaldybei. Savivaldybė pasamdo Lietuvoje veikiančią privačių seklių bendrovę ir nurodo įtariamąjį. Sužinoma, kur jis gyvena ir imama sekti. Įtariamajam išėjus daryti nešvarių darbelių, jis pasekamas ir filmuojamas. Ekspertai ištirtų visų kitų panašių užrašų braižą ir rašyseną ir duotų išvadą, ar šis žmogus yra kitų tapačių užrašų autorius. Po to savivaldybė pateikia civilinį ieškinį ir meniškasis tepliotojas gauna sąskaitą (įskaitant ir už sekimo paslaugą, ekspertų darbą bei premiją skundėjui).
Įdomiausia, kad tokiu būdu tepliotojai nė nenumanytų, kas juos įskundė, nes tai gali būti net ir nepažįstamas jam asmuo, kuris tik iš nuogirdų sužinojo, kas yra garsusis „Solomon“, „Cabri“, „Rnd“ ar kitų populiariausių teplionių autorius.
Esmė ta, kad būtų galima turėti bent jau įtariamąjį ir stebint jį nufilmuoti bepaišantį. Toks stebėjimas būtų visiškai legalus ir priimtinas bet kokiame teisme, nes teisiškai viešoje vietoje galima filmuoti viską, o ypač nusikaltimo vykdymo procesą.
Bet kuris tepliotojas pasijustų lyg medžiojamas žvėris, kurį įduoti gali net nepažįstamas asmuo. Baigtųsi nebaudžiamumo atmosfera. Miesto gyventojų, įmonių bei savivaldybės turtas nebūtų niokojamas. Bet kol kas priemonės atrodo neišbaigtos. Gal savivaldybė apsvarstys panaudoti ir aukščiau apsvarstytą idėją. Kovokime kartu už mūsų visų gražų Vilnių.