Ką turime manyti apie teismų sistemą, kai aukščiausi valdžios pareigūnai gali sau leisti pasakyti: „Aš tikiuosi, kad prokuratūra bylą išnagrinės išsamiau“?
Kitais žodžiais tai reiškia, kad susirinkusi didesnė ar mažesnė žmonių grupė, taip pat kai kurie laikraščiai ar televizijos dar prieš teismo pabaigą ir nuosprendžio priėmimą visomis savo galiomis skelbia savo nuosprendį, tokį, koks šioms suinteresuotoms grupėms atrodo tinkamas ir reikalingas.
Teisininkas Dainius Žalimas toje konferencijoje kalbėjo dar griežčiau: „Kai visuomenėje iš anksto yra nuteisiamas ir pasmerkiamas kaltas ar nekaltas žmogus, nekaltumo prezumpcija nebegalioja. Išgąsdinti pareigūnai nebedrįsta vykdyti savo pareigų“.
Dar blogiau, kai esą savo „kaip žmogaus“ nuomonę dar nepasibaigus teismo procesui, ima skelbti valstybės pareigūnai.
Kas gali paneigti, ar tik ne siekdami padaryti būsimam teismo sprendimui įtaką? Apie tai spauda rašė, ir kai kurie mūsų valstybės vadovai jau nepraleidžia progos patylėti, kalbai pasisukus link nebaigtų bylų. Tačiau ne visi.
Spalio 27 dieną kalbėdama per „Žinių radiją“ Seimo pirmininkė Irena Degutienė, atsakydama į provokacinį žurnalisto Aurimo Perednio klausimą: „Žmonėms sveiku protu sunkiai suvokiama, kai meras uždarytas areštinėje kaltinamas korupcija, gauna tuo pačiu 8000 litų kompensaciją. Vis dėlto teisiškai gal yra argumentų, bet sveiku protu ir etikos požiūriu... Ar tai nešokiruoja? (klausta apie Alytaus merą Česlovą Daugėlą – red. pastaba).“
Ir ką jūs manote, vietoje to, kad atsakytų - įstatymus ir teisės aktus reikia vykdyti, Seimo pirmininkė leidosi į painius samprotavimus, lyg ir paneigiančius įstatymų vykdymo būtinybę. „Tai klausimas apie teisinius dalykus, moralę ir sveiką protą. Tai čia aišku, sveiku protu nesuvokiama, nors juridiškai galbūt viskas ir teisingai, galbūt ir pagal įstatymus, gal ir priklauso, bet tikrai čia toksai tada išeina pasityčiojimas pačių iš savęs: žmogus YRA PADARĘS - po sekundės Seimo pirmininkė susigriebė pasakiusi baisius žodžius ir pasitaisė! - ARBA ĮTARIAMAS PADARĘS nusikaltimą, savivaldybės taryba balsuoja už tai, kad jį atleistų, ir tuo pačiu jam išmokamos didžiausios išeitinės. Na tai yra tikrai negerai. Kadangi įstatymai taip reglamentuoja, reikia peržiūrėti įstatymus ir iš tikrųjų įvesti, nežinau, kaip čia staigiai suformuluoti, kažkokį sveiko proto kriterijų, kad mes neatsidurtume vėl tokioje situacijoje”.
Štai tokios vienos iš aukščiausių valstybės pareigūnių mintys. „Sveiku protu nesuvokiama, bet juridiškai teisinga” – tai kuo teismui SIŪLOMA vadovautis: sveiku protu ar įstatymais? Toksai pasidaro pasityčiojimas – negi teisėjų „pačių iš savęs“? Jeigu „išmokamos didžiausios išeitinės“, nors „įstatymai taip reglamentuoja“ ir „tai yra NEGERAI“, tai kas tuomet yra GERAI? Nevykdyti įstatymo? „Įvesti sveiko proto kriterijų“ – negi į kiekvieną įstatymą, o gal racionaliau būtų apskritai priimti „sveiko proto įstatymą“ ir jį taikyti kiekviename sprendime ar nuosprendyje?
Aišku, kad teismas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje po šių Seimo pirmininkės žodžių. Jeigu jis priims apkaltinamąjį nuosprendį, advokatai, remdamiesi Seimo pirmininkės žodžiais, jį lengvai galės užginčyti dėl „sveiko proto kriterijaus“ stokos, o gal jau ir viso „sveiko proto įstatymo“ pažeidimo?
Tačiau ne vien aukščiausi pareigūnai mėgsta formuoti išankstinę teismų bei visuomenės nuomonę. Mūsų žiniasklaida, nežinia kokiais sumetimais, taip pat mėgina reikia-nereikia ten įkišti savo leteną. Per įvairias interneto svetaines bei laikraščius nuvilnijęs Saulės Pauliuvienės straipsnis „Alytaus mero „stogas“ – Turniškės“ taip pat kupinas įvairiausių neargumentuotų insinuacijų. Štai kaip aprašo žurnalistė vieną „kraupią“ istoriją.
„2002 metais „Kortas“ remontavo Seimo plenarinių posėdžių salę. Skandalingai. Pirmiausia – remontą lydėjo įtarimai, kad konkursas buvo pritaikytas būtent „Kortui“... Tuomet Seimo kanceliarijos vadovai buvo įtarti juodais sandėriais...“
„Visi tie „įtarimai“, „juodi sandėriai“ yra melas“, - sako Seimo Bendrųjų reikalų departamento direktorius Antanas Dimaitis. - Seimas ne ta įstaiga, mes ne bepročiai ar savižudžiai, kad imtumės „juodų sandėrių“. Kad konkursas pritaikytas „Kortui“ – grynas blefas. Jie pasiūlė mažiausią kainą ir viskas, mes patenkinti jų darbu. Niekas negalėjo tuomet nuspėti, kad laimės tą konkursą – V. ir A. Nasvyčių suprojektuotą salės rekonstrukciją“.
Dar viena žurnalistės tendencinga užuomina, pavadinta „Likimo ironija: rekonstravo prokuratūras“: „ironiškiausia šiandien, kai prokurorai rūpinasi, kad Č. Daugėla dar pabūtų už grotų, atrodo ta detalė, kad „Kortas“ rekonstravo prokuratūrų pastatus. 2003 m. „Kortas“ rekonstravo pastatą, kurį turėjo pritaikyti Kauno apylinkės prokuratūros reikmėms. 2007 metais rekonstravo ir pritaikė prokuratūrai pastatą Panevėžyje. Tais pačiais metais Alytuje buvo atidarytas atnaujintas apylinkės prokuratūros pastatas. Įvairiais skaičiavimais, jo rekonstrukcija kartu su baldais kainavo 3 milijonus litų“. Na ir kas, kad rekonstravo prokuratūras, kad Alytaus kainavo 3 milijonus? Na ir nieko. Tai nieko neįrodantys faktai. O užuomina aiški, tarsi statybų vadovas statėsi sau būsimąjį kalėjimą, gal net nusipelnė ten sėdėti...
***
Čia surašytos mintys – taip pat jokie įrodymai ar argumentai Č. Daugėlos byloje, tokio tikslo suvis neturiu. Apie „Kortą“ esu girdėjęs, kaip sakoma, tik viena ausimi. Kaip teismas nuspręs, taip ir bus, esu iš tų, kurie dar tiki teismais. O Alytų žinau tik tiek, kiek pastebiu Alytaus gimtadienio šventėse, į kurias kartais nuvykstu.
Jose mane stebina ne Alytaus naujos statybos, kurių tikrai gausu, bet miesto bendruomenės susitelkimas, kai miesto rotušės aikštėje draugiškai bendrauja pažįstami ir nepažįstami miestelėnai, jausdamiesi tikrais savo miesto piliečiais. Tokio susitelkimo nėra nė viename Lietuvos mieste. Nesakau, kad tai Č. Daugėlos nuopelnas, tai vėlgi joks argumentas tolimesnėje įvykių eigoje, tačiau jo paneigti nesugebės nei valstybės pareigūnai, nei kritiškai nusiteikę Lietuvos žurnalistai.