Teisininkas turbūt pasakytų, kad žmogaus teisės yra esminiai teisinės valstybės principai, įtvirtinti Konstitucijoje.
O ką tai reikštų išvertus į neteisinę kalbą? Kokia žmogaus teisių svarba mūsų visuomenės socialiniam, ekonominiam vystymuisi ir kiekvienam iš mūsų?
Geras žmogus norėtų, kad niekam niekada nieko netrūktų. Tačiau gyvenime dažniausiai taip nebūna.
Visuomenės ištekliai riboti, istoriškai didžioji jų dalis priklausė valdančiai mažumai. Dėl išteklių paskirstymo kyla įtampų, kurios nedemokratinėse visuomenėse paprastai sprendžiamos paprastai – jėga arba bauginimu.
Rinkos ekonomika sušvelnina dalį įtampos – tikima, kad išteklius skirsto nematoma laisvosios rinkos ranka, – tačiau visai jos nepanaikina. Ir dėl to, kad dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl rinkos siaurumo, neįmanoma tobula konkurencija, ir dėl to, kad kartais ta skirstanti ranka yra matoma – tai įtakingi veikėjai, korumpuoti politikai ir valdininkai, kreipiantys išteklių paskirstymą į savo pusę.
Tokie pavyzdžiai gilina žmonių nepasitikėjimą valdžia ir vieni kitais.
Demokratijos plėtrai ypač svarbu, kad žmonės gintų savo teises, nes demokratinė visuomenė pagrįsta piliečių interesų derinimu, o ne valdžios diktatu. Tai esminis dalykas, kuris skiria žmogaus orumu pagrįstas visuomenes nuo tų, kurios remiasi valdžios neklystamumu.
Žmogaus orumu pagrįstoje visuomenėje, kurioje žmonės neskirstomi į pirmarūšius ir antrarūšius, į elitą ir runkelius, visi turime jausti, kad mūsų balsas bus išgirstas. Todėl žodžio laisvė, teisė į susirinkimus, teisė į teisingą teismą, teisė kritikuoti valdžią – tai ne vien Konstitucijoje įrašytos abstrakcijos, o būtinos prielaidos mūsų visuomenei ne susipriešinti, ne skilti, ne išsilakstyti, o išsaugoti galimybę būti Lietuvos bendruomene.
Žmogaus teisių niekas niekam niekada ant lėkštutės neatnešė. Dėl jų visada reikėjo kovoti. Naivu tikėtis, kad mūsų teises visada apgins valstybė – jas reikia ginti patiems, o dar geriau – kartu su bendraminčiais. Jeigu patys savo teisėmis nesinaudosime, tai jų faktiškai ir neturėsime.
Žmogaus teisių nebūna be pareigų. Paprastai kalbant, negalima tik reikalauti įvairių dalykų iš aplinkinių, visuomenės ar valstybės, niekaip neprisidedant prie bendros gerovės. Tai socialiai nebrandaus asmens bruožas.
Tarp teisių ir pareigų turi būti protingas balansas. Bet niekas negali reikalauti, kad žmogus savo pilietines teises užsitarnautų tinkamu pareigų atlikimu, nes pagarba žmogaus teisėms – civilizuotos visuomenės pamatas.
Tai kelias, kuriuo turi eiti Lietuva, jei norime visuomenės, pagrįstos žmogaus orumu, o ne valdžios neklystamumu.