Prieš nagrinėjant patį apmokestinimo klausimą, verta plačiau paaiškinti keletą itin svarbių aplinkybių.
Dauguma turbūt pastebėjo, jog „laikmenų ir įrangos apmokestinimas” autorių teisių gynėjų „apokaliptiškai” tapatinamas su autorių ir kūrybos išlikimu bei egzistencija. Net ir nieko nežinančiam apie autorių teises, akivaizdu, kad tai stipriai persūdyta. Nejaugi kuriama tik tam, kad būtų gauta trupinių nuo laikmenų ir įrangos mokesčių stalo?
Manau dauguma autorių ir atlikėjų tam paprieštaraus. Pakanka pavyzdžių, jog komercija yra kūrybos antagonistas, o ne paskata. Ši tema išsemta net ir komercinėje kultūroje (ant liežuvio sukasi “Kankinkite artistą”). Gausu valstybių, kuriose jokio laikmenų ir įrangos apmokestinimo išvis nėra – kad ir ta pati Didžioji Britanija ar Liuksemburgas. Kūrybiškumo ir kultūros stoka jos tikrai nesiskundžia.
Laikmenų ir įrangos (ne)apmokestinimu garsiausiai piktinasi kažkodėl ne patys autoriai, o jų „gynėjai”, arba įvardijant tikruoju vardu - tarpininkai – t.y. tie, kurie patys nieko nekuria, o tik tarpininkauja perskirstant autorių uždirbtus pinigus. Autorių teises ar gretutines teises Lietuvoje „ginančios” kolektyvinio administravimo asociacijos (LATGAA, AGATA ir pan.) viso labo yra tokie tarpininkai.
Šie tarpininkai su kūrybos ir kultūros skatinimu turi bendra maždaug tiek, kiek sovietinis kolūkis su žemės ūkio plėtra. Pačių kolūkiečių (arba autorių) niekas net neklausia ar jiems reikalinga kolūkietiška gerovė – jų teises imamasi administruoti vos ne per prievartą. O ir pelnosi iš tokio kolūkio anaiptol ne kolūkiečiai...
Neseniai LR kultūros ministerijoje viešą paskaitą skaitęs Harvardo universiteto profesorius W.Fisher įvardijo, jog efektyvaus kolektyvinio administravimo sąnaudos neturėtų viršyti 12 proc., nes priešingu atveju sistema yra beprasmė.
Lietuvoje vien viešai skelbiamos laikmenų mokesčio administravimo sąnaudos yra mažiausiai dvigubai didesnės, net nesigilinant į tai, ar LATGAA ir AGATA surinkti pinigai tikrai paskirstomi būtent tiems autoriams, kurie juos realiai uždirbo. LATGAA vadovas pavasarį vykusiose diskusijose netyčia paatviravo, kad LATGAA vidutiniam autoriui išmoka tik 12 litų per metus laikmenų mokesčio.
Primintina, kad autorių Lietuvoje tėra tik kiek daugiau nei 3 tūkstančiai, tuo tarpu pastaraisiais metais vien iš laikmenų surenkama 2-3 mln. litų. Aritmetinius veiksmus gali atlikti patys skaitytojai...
Tokioje situacijoje gan ciniškai atrodo LATGAA pagyros – LATGAA 2008 m. Lietuvos verslo gazelė! Būtent – verslo – kadangi tarpininkavimas surenkant ir paskirstant autorių pinigus yra seniai tapęs pelningu verslu. Vedamos tokių savanaudiškų komercinių interesų kolektyvinio administravimo asociacijos nesibodi pranašauti ir „kultūrinę apokalipsę“, ir velniop siųsti autorius!
Kampanija už laikmenų ir įrangos apmokestinimą grindžiama teiginiais, kad laikmenų ir įrangos apmokestinimas yra kompensacija autoriams už tai, kad mes, vartotojai, NUOLAT kopijuojame jų kūrinius. Nežinau kaip Jūs, bet aš neatsimenu, kada paskutinį kartą kažką kopijavau. Čia labai svarbu paaiškinti, kad kalba eina apie kopijavimą to, ką pats esi teisėtai įsigijęs, pavyzdžiui, tik pats nusipirkęs Jurgos Šeduikytės CD gali jį kopijuoti.
Tokio CD parsisiuntimas iš Linkomanijos ar iš draugo pasiskolinto CD kopijavimas yra piratavimas, už kurį baudžiama, ir jokie mokesčiai už jį neatlygina ir nuo atsakomybės neatleidžia. Pačios LATGAA neafišuojami tyrimai rodo, kad tauta beveik nieko teisėto nekopijuoja, todėl tiesiog paranku piratavimą suplakti su teisėtu kopijavimu. Kova su piratavimu tuo tarpu palikta mokesčių mokėtojams (policijai) ir nekomercinėms struktūroms (LANVA).
Primintina autorių teisių „gynėjų” pavyzdinė situacija – „Populiarus atlikėjas išleidžia dainų albumą ir ima jį pardavinėti. Kiekvienas iš 500 gerbėjų, nusipirkusių legalų albumo CD, padaro po jo kopiją (iš viso 500 kopijų) ir padovanoja jas kitiems gerbėjams, draugams, giminėms, etc. Labai tikėtina, kad dalis gavusiųjų kopijas originalo nebepirks. Taigi ir dalis atlikėjo albumų liks neparduoti.”
Minimoje situacijoje nutylima, kad įsigijus legalų albumo CD pagal Lietuvos įstatymus leidžiama padaryti tik vieną (!) kopiją. Taigi net ir įsigijus legalų CD ir pasidarius kopiją savo Ipod’e, šiukštu neleidžiama jo teisėtai nukopijuoti kitiems šeimos nariams ar juo labiau draugams! Be to, dovanoti tokio CD kopijų taip pat negalima – tai jau yra neteisėtas platinimas arba tiesiog piratavimas.
Dar daugiau – užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad populiarus atlikėjas nuo muzikos įrašų kompanijos išleisto dainų albumo (CD), kuris parduotuvėje kainuoja 10 litų, geriausiu atveju neatskaičius mokesčių gaus 30 centų pajamų, t.y. tik 3 proc. Net ir pardavus 10 tūkst. CD (kas Lietuvoje tikrai nėra lengva), atlikėjas neturi jokių galimybių pragyventi. Jam žymiai svarbiau ne pajamos iš CD ar juo labiau 12 litų per metus iš laikmenų mokesčio, o pajamos iš koncertų, pasirodymų ir reklamos, kurios sudaro didžiąją dalį jo realių pajamų.
Kai kurie tyrimai rodo, kad CD kopijavimas netgi padidina atlikėjų pajamas, nes daugiau gerbėjų plūsta į koncertus ir pasirodymus, didėjant populiarumui daugėja reklamos pasiūlymų, etc. Retorinis klausimas – jei visus pinigus uždirbs pats autorius ar atlikėjas tiesiogiai, iš ko gyvens kolektyvinio administravimo asociacijos ir kiti tarpininkai?
Reikalavimas naudojantis teise kūrinius kopijuoti, už tai atlyginti apskritai yra abejotinas. Teisę kopijuoti vartotojas įgyja įsigydamas teisėtą kūrinio egzempliorių – šypseną kelia argumentai, kad tai neįskaičiuota į legalaus kūrinio kainą.
Ignoruojama ir tai, kad pataikaujant tarpininkų (o ne autorių!) godumui per pastaruosius dešimtmečius autorių teisės ir gretutinės teisės buvo tik plečiamos, pamirštant apie visuomenės ir vartotojų teises (vien ko vertas teisių galiojimo pratęsimas net 20 metų). Primintina, jog autorių teisės nėra savitikslės, šventos ir neliečiamos – visuomenė suteikia joms apsaugą mainais į galimybę laisvai pasinaudoti kūriniais teisių galiojimo terminams pasibaigus ir galimybę naudotis kūriniais nekomerciniams tikslams teisių galiojimo laikotarpiu, kadangi tik taip įmanoma nauja kūryba, mokslo ir kultūros plėtra.
Ar galime pasiųsti tarpininkus velniop? Alternatyvų kolektyviniam teisių administravimui sparčiai daugėja – internetas ir skaitmeninės technologijos suteikia galimybes patiems autoriams administruoti savo teises individualiai be tarpininkų „pagalbos”. Pasaulyje pagreitį įgauna Kūrybinių bendrijų (Creative Commons) judėjimas, leidžiantis autoriams patiems tvarkyti savo teises, nesuvarant jų prievarta į „autorinius kolūkius”.
ESTT sprendimas Padawan byloje taip pat yra pirmas žingsnis ribojant tarpininkų apetitus – mokesčių laikmenoms ir įrangai taikymas po šio sprendimo turės būti pagrįstas realiu žalos paskaičiavimu (o ne samprotavimais apie žalą), mokestis galės būti taikomas tik toms laikmenoms, kurias įsigyja fiziniai asmenys (o ne verslas ar valstybė).
Be to, išlieka galimybė mokesčių išvis atsisakyti – apribojant asmeninio atgaminimo teisę, kuria vartotojai ir taip nesinaudoja, taip išvengiant absurdiškos situacijos, kai autorius net ir nesukūręs kūrinio jau yra priverstas susimokėti tarpininkams už savo darbo priemones.
Dr. Mindaugas Kiškis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, advokatas.