AB „Lietuvos geležinkeliai“, valdančiai valstybės turtą, buvo pasiūlyta paimti iš banko 250 mln. litų paskolą ir paremti iždą. Norisi plėtoti šią mintį.
Tokių transporto šakų E.Masiulio Susisiekimo ministerijoje yra dar trys: Autokelių, Vandens ir Oro. Tiesa, pastarojoje kažkur prapuolė aviacija, bet liko keturi dideli oro uostai. Visos šios šakos gali duoti keturgubai pelno - milijardą litų.
Energetikos ministro A.Sekmoko ministerija su visomis elektrinėmis ir įvairiais tinklais, sujungtais į naują LEO 2, tikrai gali pasiskolinti iždui daugiau nei ketvirtį milijardo.
Galima minėti daugelį ūkio subjektų, bet pažvelkime plačiau. Argi tik Vyriausybė turi skolintis už didžiules palūkanas? Koks bankas atsisakytų pigiau paskolinti Finansų ministerijai su jos riebiais katinais – Mokesčių ir Kontrabandos (atsiprašau, Muitų) žinybomis? Arba Karo ir Policijos ministerijoms? Užtektų nedidelio būrio su šiuolaikine ginkluote. Neužmirškime G.Kazlausko Aplinkos ministerijos, nenuilstančiai vystančios daugiabučių renovaciją, sutaupyto milijardo!
Šiai puikiai idėjai įgyvendinti atsiranda kliuvinių. Tai - kai kurie įmonių vadovai, laikantys save valstybinio turto savininkais ir nepalankiai sutinkantys Patarėjo skambučius. Jie yra gudriai užsimaskavę socialistai ir kiti kontros (jaunimas šio žodžio gali nesuprasti, bet tam yra visiems prieinami V.Lenino raštai). Taigi tokius vadovus reikia nedelsiant pakeisti tikrais patriotais – konservatoriais, ar nenuilstančiais tautos prikėlėjais. Patriotų priduotų paskolų jau tikrai turėtų užtekti ne tik subalansuotam, bet ir pertekliniam biudžetui.
Tačiau grįžkime prie geležinkelių, kurie turėtų tapti Naujosios Ekonominės Politikos flagmanu. Juk buvo pasiūlytas dar patogesnis, nei paskolos, lėšų šaltinis – mažinti įstatinį kapitalą. Su tuo tikrai negalima nesutikti.
Neseniai jie prisipirko brangių raudonų „Siemens“ lokomotyvų, tuo dar labiau išpūsdami įstatinį kapitalą. Juos nedelsiant būtina grąžinti vokiečiams ir dar su antkainiu! Pats mačiau dykai stovinčius Vilniaus, Kauno ir Radviliškio stotyse juodai raudonus garvežius ir žinau, kad gudrūs geležinkelininkai jų turi paslėpę dar daugiau.
Menu, kaip pokario metais šie darbštuoliai garvežiai smagiai pūkšėdami tempdavo medinių vagonėlių virtines. Jei kelyje pritrūkdavo kuro, galėdavo sukūrenti porą vagonėlių, su visomis blakėmis.
Ar Lietuvoje maža malkų? Grybaudamas miškuose mačiau daug padžiūvusių medžių, vėjovartų bei šiaip nukritusių šakų. Kartais jos net trukdydavo prieiti prie išdidžiai pūpsančio lepšio. Jeigu miškininkai visa tai surinktų ir padžiovintų rietuvėse, malkų užtektų ne tik garvežiams, bet ir pusei miestų apšildyti.
Tai tik vienas pavyzdys, o galėčiau parašyti ištisą traktatą. Mane tik trikdo mintis, kad Jūs, gerbiamas Premjere, neįsiklausysite į mano, ne specialisto, argumentus. Tačiau ramina kita mintis, kad Jūs, kaip išsilavinęs žmogus, puikiai žinote, kad didžiausius atradimus padarė kaip tik mėgėjai. Argi seras Niutonas kur nors mokėsi dangaus mechanikos? Kas išmokė smuikininką Einšteiną surišti į mazgą materiją, energiją ir laiką, arba kas patarė gerbiamam Omui, kaip atrasti savo paties dėsnį?.. Todėl netgi manau, kad toks traktatas galėtų tapti skyreliu vadovėlyje, iš kurio užsienio Vyriausybės semtųsi Lietuvos patyrimo, kaip suvaldyti ekonominę krizę. Jeigu man priklausytų koks honoraras, iš anksto skiriu jį mūsų varganam biudžetui.
Gerbiamas premjere, nuolankiai lauksiu Jūsų atsakymo.
Pagarbiai,
amžinas makroekonomikos studentas.