Visi kartu džiaugiamės išgelbėtomis gyvybėmis ir sugrąžintais vertingais gyvenimais.
Pastaruoju metu nerimą kelia tai, kad, svarstant dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo įstatymų projektus, yra norima įteisinti vadinamąją lytinių ląstelių „donorystę“, kuri iš principo negali būti vadinama donoryste tikrąja to žodžio prasme, nes ji nėra susijusi su gydymu: donorystės atveju yra gydoma liga, gelbstint žmogaus gyvybę, o lytinių ląstelių „donorystės“ atveju – tampama tėvu arba motina, tačiau neišsprendžiama nevaisingumo problema. Ketinimai įteisinti lytinių ląstelių donorystę kelia daug etinių problemų, nes iš vaiko atimama prigimtinė, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pripažįstama, teisė žinoti savo biologinius tėvus.
Be to, lytinių ląstelių „donorystės“ atveju pažeidžiama santuoka, kaip vyro ir žmonos nedaloma vienovė, ir iškreipiama šeimos samprata.
Įsigilinus į svarstomus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo projektus, sunku suvokti, kad visa ši „donorystė“, jos priežiūra ir „perteklinių“ embrionų laikymas atsidurtų Nacionalinio transplantacijos biuro kompetencijoje.
Audinių, skirtų transplantacijai, tvarkymas ir laikymas kartu su lytinėmis ląstelėmis ir embrionais, kurie po penkerių metų turėtų būti sunaikinami, nėra suderinamas su donorystės idėja, nes jai svetimas gyvybės niokojimas. Tai gali sukelti žmonių nepasitikėjimą pačios donorystės kilnumu, nes atsirastų finansinis aspektas, kuris iš esmės prieštarauja nemokamos donorystės sampratai. Dėl to dar labiau sumažės ir taip trūkstamų donorų. Dėl kylančių moralinių prieštaravimų Bažnyčia ateityje mato sudėtingesnį bendradarbiavimą, remiant ir palaikant donorystę. Susirūpinimą kelia tai, kad tokie neapdairūs valstybės veiksmai sukompromituos donorystę ir daugybė pacientų praras galimybę išgyventi.
Tikimės, kad svarstomi ir rengiami įstatymų projektai nesumenkins ir nediskredituos pačios donorystės sampratos ir praktikos.
***
Arkivyskupas S.Tamkevičius yra Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas.