Būtų galima dalintis įspūdžiais apie nuostabius Teidės, pagrindinės salos viršukalnės, po kurią važinėjome visą sekmadienį, vaizdus, tačiau šis pasakojimas ne apie tai. Ne itin malonūs įspūdžiai prasidėjo sekmadienio vakarą, kai sustojome šiaurinėje salos dalyje, esančioje „de las Teresitas“ paplūdimyje. Gal 50 metrų nuo paplūdimio esančioje asfaltuotoje aikštelėje palikę automobilį, nuėjome išsimaudyti.
Grįžę po 10 minučių radome tai, ko net neįsivaizdavome čia galint atsitikti: mašinos antrųjų durelių mažasis langas buvo išmuštas, o iš salono dingę visi, bent jau santykinai vertingi daiktai, įskaitant bagažinėje buvusias kuprines su telefonais, vaizdo kamerą ir, kas svarbiausia, pasus ir vairuotojų pažymėjimus. Po minutės atsitokėjęs, puoliau prie netoliese stovinčios mašinos.
Joje buvusi porelė mažiausiai laukė tokio sutrukdymo, o ir aš, dėvintis tik glaudes ir tamsoje besibeldžiantis į langą, matyt, neatrodžiau labai patikimai. Vaikinas ispaniškai bandė paaiškinti, kad neturi mobiliojo telefono ir negali paskambinti į policiją, o mergina angliškai mokėjo tik keletą žodžių: „Go away“ („eik iš čia“). Kita paplūdimyje pasirodžiusi porelė buvo geranoriškesnė ir paskambino policijai. Laukti teko apie 15-20 minučių.
Atvažiavę pareigūnai pirmiausia paklausė, kas nutiko. Parodėme išdaužtą langą ir ėmėme aiškinti, kad dingo visi mūsų daiktai, įskaitant dokumentus ir banko korteles. Sunkiai angliškai kalbantys pareigūnai pasiūlė kartu su jais važiuoti į nuovadą. Kadangi mašinos su išdaužtu langu naktį palikti negalėjome, sekėme jiems iš paskos. Nuovadoje buvo parodytas laukiamasis, iš kurio turėjome būti pašaukti į kabinetą. Laikas ėjo lėtai - turbūt ir dėl nervų, ir dėl žinojimo, jog reikia užblokuoti banko korteles, o savais telefonais paskambinti juk nebegalėjome.
Keletą kartų belaukdamas kreipiausi į budintį policininką, bandydamas paaiškinti, kad mums reikia užblokuoti banko korteles, ir kuo greičiau, tačiau pareigūnas buvo labai užsiėmęs kryžiažodžių sprendimu ir ramindavo, jog tuoj būsime įleisti. Kai pagaliau buvome pašaukti į kabinetą, buvo jau apie vidurnaktis, taigi apie dvi valandos po apiplėšimo. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu, kai mes laukėme, mano banko kortelės sąskaita buvo ramiausiai puotaujama viename iš Santa Kruzo barų. Nusikaltėliai net neskubėjo kuo greičiau panaudoti kortelės, tai buvo padaryta praėjus apie pusantros valandos po vagystės.
Įėjus į kabinetą pirmiausia mums buvo parodytas telefonas, kad paskambintume dėl kortelių užblokavimo. Po to turėjome skambinti į Madridą, kaip supratau, į centrinę nacionalinės policijos stotį, ir papasakoti, kas nutiko. Iš pradžių maloniai nustebino pareigūno anapus ragelio bendravimas: jis net neprašė pakartoti, nei juo labiau ištarti paraidžiui savo vardo ir pavardės ar tėvų vardų bei adreso.
Mano bendražygis vis dėlto neprašomas ištarė paraidžiui savo vardą ir pavardę, kaip vėliau paaiškėjo - be reikalo. Po 10 minučių faksu atėjusiame raporte, kurį mums reikėjo pasirašyti, draugo pavardėje trūko trijų raidžių, mano pavardėje raidė “z” pavirto į “s”, o motinos vardas iš “Birutė” transformavosi į “Viruti”.
Dingusi vaizdo kamera buvo įvardinta tik kaip „Sony“ vaizdo kamera. Matyt, bet kuri vogta ir policijai pakliuvusi tokios firmos kamera galės būti laikoma mano. Rašikliu ištaisėme klaidas ir pasirašėme. Nuovadoje praleidome apie tris valandas, tačiau viso to rezultatas - tik atmestinai surašytas nusikaltimo raportas.
Matyt, buvome prisižiūrėję tokiu laidų kaip „Farai“, todėl mums nedavė ramybės mintys, kodėl policininkai nebandė ieškoti plėšikų „karštomis pėdomis“. Mums buvo paaiškinta, kad jų darbas yra užregistruoti nusikaltimą, o jį tirs rytoj į darbą atėję pareigūnai. Mums tereikia rytoj atvažiuoti su ta pačia mašina, kad ekspertas paimtų pirštų antspaudų mėginius.
Palydėjęs mus prie durų angliškai kalbantis policininkas pasakė, kad mes per daug jaudinamės ir daromės sau problemų. Supratome tai dviprasmiškai - arba mums nereikia jaudintis, nes policija viską sutvarkys, arba tai buvo netiesioginis siūlymas užsičiaupti ir neaiškinti, ką ir kaip jiems reikėtų daryti. Pastarąją versiją parėmė griežtas policininko tonas.
Po bemiegės nakties, praleistos mašinų stovėjimo aikštelėje, vėl atvykome į policiją. Truputį palaukus kieme, atėjo guminėmis pirštinėmis dėvintis ekspertas su šepetėliu ir milteliais, naudojamiems pirštų atspaudams aptikti. Mūsų nuostabai, kriminalistas milteliais išpudravo sritį aplink išmuštą langą ir vidinę durelių dalį prie užrakinimo mechanizmo.
Puolėme aiškinti ir rodyti į durelių rankenas, nes pagal dingusius daiktus buvo aišku, kad atidarinėjamos buvo visos 5 mašinos durelės. Pareigūnas mus „nuramino“, kad viskas gerai, ir savo darbą jis jau padarė. Beliko tik spėlioti – ar ekspertas buvo idiotas, ar tokiais jis laikė mus (nemaloni, bet labiausiai tikėtina versija), ar tiesiog ispanų kriminalistai, bent jau Santa Kruzo nacionalinės policijos nuovados, pakeitė ekstrasensus. Labiau būtų nustebinę turbūt tik mėginimas rasti pirštų antspaudus ant padangų protektoriaus.
Kadangi neturėjome nei pinigų, nei telefonų, mums buvo leista iš policijos paskambinti į Madrido ambasadą. Pasirodo, jeigu šiandien, t.y. pirmadienį, skubiai jiems išsiųstume savo nuotraukas su užpildytais prašymais, tai geriausiu atveju iki trečiadienio būtų tikimybė gauti asmens grįžimo (repatriacijos) pažymėjimus. Mūsų lėktuvas turėjo išskristi ketvirtadienį ryte. Pasiėmėme iš ambasados faksu atsiųstus prašymų pavyzdžius ir išėjome - policijoje veikti jau nebuvo ką. Tiesa, nelabai supratome, ką joje veikėme apskritai.
Į nacionalinę policiją dar sugrįžome trečiadienį, prieš išvažiuodami iš Santa Kruzo - gauti be klaidų ir detaliau surašytus raportus bei pranešti, kad mano banko kortele jau buvo pasinaudota. Kartu norėjome pareikšti ir savo nepasitenkinimą - kodėl pirštų antspaudų buvo ieškota aplink išdaužtą langą, o ne ant rankenėlių. Į šį klausimą pareigūnas atsakė nokautuojančiu argumentu: „tu abejoji policijos kompetencija?“ Išgirdęs teigiamą atsakymą, pateikė paaiškinimą: „tai tavo nuomonė“.
Ėmėme ieškoti kokios nors fotografijų studijos, tikėdamiesi, kad fotografas pasigailės dviejų nelaimėlių iš Lietuvos ir padarys nuotraukas nemokamai. Radome tik fotografijų kioską autobusų stotyje.
Nuotraukų kaina - nuo 2 iki 5 eurų. Šiek tiek pasvarstę, nuėjome į stotyje buvusį policijos postą. Pro praviras duris pamatėme sėdinčius ir iš pažiūros nelabai ką veikti turinčius pareigūnus: du vyrus ir moterį. Su ja, atėjusia prie durų, ir pasikalbėjome. Parodėme apiplėšimo raportą ir paaiškinome situaciją, jog mums reikia pinigų fotografijų kioskui arba nusifotografuoti nemokamai. Policininkė mums patarė eiti į „Caritas“, esantį kažkur netoliese.
Vargšams ir nuskriaustiesiems skirtoje įstaigoje mums net nebuvo atidaryti varteliai. Pagyvenusi moteris kažką šūkavo ispaniškai iš pradžių iš mansardos, po to- nusileidusi žemyn iš kitos vartelių pusės. Pirmas dalykas, kurį supratom, kad reikia eiti į socialinių paslaugų centrą ar kažką panašaus, antras - kad padedant institucijoms šiandien išsiųsti laišką į ambasadą vargu ar pavyks- reikia veikti kitaip, taip, kaip numatyta vienoje liaudies patarlėje, siūlančioje neišsižadėti, be kita ko, ir ubago lazdos.
Sunku perteikti žodžiais jausmą, patiriamą pirmąkart gyvenime gatvėje kalbinant žmones ir prašant pinigų. Vaizdelis turbūt priminė laidą „Turtuoliai-vargšai“, na, tik vienas nedidelis skirtumas - mums būtinai reikėjo surinkti keliolika eurų, o kitoje kelio pusėje stovinčiame mikroautobuse nelindėjo režisierius, galintis bet kada nutraukti eksperimentą.
Ar dėl stokos patirties, ar dėl krizės sekėsi nekaip. Kaip ir reikėjo tikėtis, padėjo tie žmonės, kurie buvo skurdžiausi: viena pensininkė, paskaičiusi parodytą policijos raportą, davė eurą, tuo tarpu lauko kavinėse ar prie viešbučių užkalbinti solidžiau atrodantys žmonės, nors ir bandydavo žiūrėti į rodomus dokumentus, tačiau išgirdę, jog konkreti mums reikalinga pagalba yra „eurai“, tik nusišypsodavo pro sukąstus dantis.
Laikas tiksėjo ne mūsų naudai - supratome, kad gatvėje reikiamos sumos „nesumedžiosime“, tad griebėmės inovacinių metodų: užsukome į neprastai atrodantį viešbutį „Atlantida“ ir priimamajame, parodę dokumentus, paaiškinome situaciją. Ten dirbusi mergina su mūsų policijos pažyma nuėjo pas bosą. Po keletos minučių sugrįžusi pasakė, jog mums reikia eiti į vietos policiją („policia local“, kaip vėliau išsiaiškinome, dirba su vietos bendruomene, o mes buvome „policia nacionale“, „dirbančia“ su užsieniečiais, turistais), ir ten mums padės. Nors ir sakėme, kad jau buvome ir policijoje, ir karite.
Nuėjus ten, pirma iškilusi problema vėl buvo kalbos barjeras, o ispanai atrodė atsipalaidavę ir nelinkę niekur skubėti. Galiausiai su mumis pasikalbėti atėjo vienas angliškai kalbantis jaunas pareigūnas
Davidas, kuris atrodė labai žmogiškas ir supratingas. Pasakėme jam, kad jei per keletą valandų mums nepavyks išsiųsti nuotraukų ir prašymų į ambasadą, mes liksime gatvėje. Sėdėję priimamajame, matėme, kaip jis kalbasi su kitais pareigūnais, kurie vis dirstelėdavo į mus. Pamatėme ir kaip duoda kažką Davidui į rankas, supratome- pinigus.
Praėjus gal valandėlei, Davidas atnešė mums saujelę monetų - 9,5 euro. Padėkoję, nuskubėjome į autobusų stotį, į fotografavimosi mašiną. Čia vėl laukė nemaloni staigmena - pasirodo, dokumentų nuotraukos kainuoja ne po 2, o po 4 eurus. Nuotrauką pasidarėme, tačiau nuėjus į paštą paaiškėjo, kad išiųsti skubų laišką į Madridą kainuoja 7 eurus, nors mes turėjome tik nepilnus 4. Supratau, kad į gatvę ar į policiją grįžti jau nebėra laiko, ir griebiau „jautį už ragų“.
Pora pašte užkalbintų žmonių, išgirdę, jog reikia pagalbos, atrodo, susidomėjo, kol nesuprato, jog ta pagalba yra 3,10 euro. Tada apžvelgiau pašto darbuotojus, bandydamas numatyti, į kurį iš jų verta kreiptis... Neprašoviau. Prie telegramų dirbęs vyras, išgirdęs prašymą ir pamatęs mūsų vienintelį likusį dokumentą, pasikrapštė kišenėje ir ištiesė 3,5euro. Pirmas barjeras buvo įveiktas.
Kadangi ir pašte mums pasakė, jog skubus laiškas keliauja 1-2 dienas, supratome, kad tikimybė iki trečiadienio gauti grįžimo dokumentus nedidelė ir reikia būti pasiruošusiems čia praleisti dar 1-2 savaites. Tačiau kad ir kokios gražios palmės ir šiltas oras, maistui pinigų vis tiek reikėjo. Vienintelis būdas susisiekti su artimaisiais- internetas.
Pagaliau radę interneto kavinę, darbuotojai parodėme mūsų vizitine jau tapusį policijos raportą ir paprašėme bent pusvalandžio prie kompiuterio, tačiau veltui. Moteris pasakė „ne“ ir toliau lyg niekur nieko spaudinėjo klaviatūrą. Ką gi, svetimo skausmo nebūna. Po dar kelių nesėkmingų užsukimų į įvairias įstaigas sugrįžome į „Atlantidos“ viešbutį. Po kelių minučių pokalbio angliškai kalbantis vaikinukas, mirktelėjęs akį, pasakė „nieko nematėt, nieko negirdėjot“ ir atspausdino mums prisijungimo prie vestibiulyje stovinčio svečiams skirto kompiuterio duomenis.
Kai grįžome į mašiną, paaiškėjo, jog aikštelė, kurioje ją palikome, yra mokama. Tačiau prižiūrėtojas pasirodė besąs pusamžis emigrantas iš Bulgarijos, vardu Grigorijus, kalbantis rusiškai. Iš pradžių priėjo prie mūsų mašinos paimti mokesčio už stovėjimą, tačiau išgirdęs, jog esame apiplėšti, atsiprašė ir nuėjo. Kitą dieną, pamatęs mūsų kuklias maisto atsargas, nupirko ir bandelių su dešrelėmis. Tiesa, kai parduotuvės kasoje jis mokėjo pinigus už mano išsirinktus produktus, užgniaužė gerklę ir akyse ėmė tvenktis ašaros. Pasijutau kaip elgetaujantis vaikas, kuriam kažkada, pakvietęs prisėsti prie savo stalelio, užsakiau picą.
Antradienis, kaip ir žadėjo sinoptikai, buvo giedras, tad stengėmės nenusiminti ir nuvažiavome į tą patį „de las Teresitas“ paplūdimį pasilepinti saule ir jūra. Juk to į Tenerifę mes ir atvykome. Grįžę vėl nuėjome į viešbutį, tikėdamiesi pasinaudoti internetu. Gerojo vaikinuko nebuvo, o dirbančios merginos internetu naudotis neleido. Kažkiek pasvarstę, nuleidę galvas įžengėme į vietinės policijos nuovadą. Su mumis prasilenkęs pusamžis pareigūnas, paklausęs „lituanos?“, garsiai kažką pašaukė.
Supratome tik „David“ ir „lituanos?“, kitaip tariant, „Deividai, tavo lietuviai vėl atėjo“. Paėmė juokas, bet kartu iš gėdos norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Pasirodo, tai buvo Davido viršininkas, kuris mums ir padėjo. Ir tą vakarą sėdėjome jo kabinete prie kompiuterio iki pat jo darbo pabaigos – 20 valandos. Brolis, kuriam buvau išsiuntęs e-laišką, dar nebuvo atrašęs, kaip vėliau paaiškėjo, dėl to, kad mano laiškas nukeliavo tiesiai į „spam“ dėžutę.
Viskas baigėsi tuo, kad trečiadienį vietiniame „Western union“ filiale pasiėmėme brolio persiųstus pinigus, o po pietų pašte, telefonu tarpininkavę ambasados darbuotojams - ir repatriacijos pažymėjimus.
Laimingi ir rodydami savo naujuosius „pasus“ atidavėme neplanuotai susidariusias skolas: pašto darbuotojui, Grigorijui ir policininkui Davidui, kurio tuo metu nuovadoje nebuvo, tad palikome pinigus mus jau pažįstančiam budinčiam pareigūnui.
Na, liko tik senyva senjora, davusi eurą, ir taksistas, 5 centais pirmadienio vakarą prisidėjęs prie pigiausio vyno pakelio (bet šios detalės istorijos herojai akcentuoti nelinkę).
P.S. Ačiū Lietuvos ambasados Ispanijos Karalystėje darbuotojams už operatyviai išduotus repatriacijos pažymėjimus, Santa Kruzo vietinės policijos darbuotojams, ypač pareigūnui Davidui (pavardės, deja, nežinome) už visapusišką pagalbą ir kitiems šioje istorijoje paminėtiems geranoriškiems žmonėms.