Sumanymas išleisti kūrinį apie šį regioną gimė ne iš dyko buvimo. Šiaip ar taip, esu diplomuota Azijos studijų specialistė, ne kartą lankiausi aprašomose vietovėse, o knygos bendraautorius po Kiniją ir Tibetą su pertraukomis blaškosi bene dvidešimt metų. Abu kartu esame publikavę daugiau kaip penkiasdešimt straipsnių apie Azijos kultūras įvairiuose lietuviškuose laikraščiuose, žurnaluose, naujienų portaluose.
Pirmieji mūsų susitikimai su leidėjais tryško optimizmu ir žadėjo vaisingą bendradarbiavimą. Iš pat pradžių leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė užtikrino mus, kad knygos sėkmę lemia ne tiek turinys, kiek pavadinimas, ir patarė gerai pasukti galvą. Po kelių dienų jau laimino mūsų ekspromtu gimusį pavadinimą: „Kolegos juokauja, kad pirktų bet ką su tokiu pavadinimu“, „Sėkmės ir kantrybės dorojant drakoną“.
Pasiūlė ir sutartį ilgai nedelsiant pasirašyti. Tačiau jos optimizmas po truputį pradėjo blėsti, kai atsisakėme pasirašyti leidyklos pakištą tik teisiniams analfabetams skirtą sutartį. Pagal ją, leidėjai praktiškai galėtų daryti ką tik nori su autoriniu kūriniu – darkyti, perdarinėti jį.
„Visi mūsų autoriai tokias sutartis pasirašo“, – stebėjosi direktorė. Galų gale gerokai patobulintą dokumentą pasirašėme po pusės metų, tik įteikę knygos juodraštį, tiesa, be keleto esminių tekstų, o šis esą leidyklai puikiai tiko. Damos nekantravo išvysti visą kūrinį. „Nebijokite, mes – solidi įmonė, idėjų nevagiame“, – teigė leidyklos direktorė.
Ir, tik gavę visą svarbią informaciją, leidėjai pradėjo išdarinėti piruetus ir ėjimus žirgu. Iš pradžių kompanijos vadybininkas Viktoras atsiuntė vilties kupiną žinutę: „Kaip ir esu žadėjęs, visus taisymus rodysime ir derinsime nuomones.“ Tačiau vėliau paaiškėjo, kad su mumis nuomonių derinti niekas net nesiruošia.
Mums puikia, patyrusia kalbos redaktore pristatyta Palmira ėmėsi darbo iš peties tikrąja to žodžio prasme. Jos savivalė kastruojant kūrinį, mus, švelniai tariant, pribloškė.
Savo autoriniame darbe radome tokių pataisymų, kurie išduoda, jog redaktorė greičiausiai viso labo tik nori parodyti – gal mums, o gal darbdaviams, – kaip ji smarkiai triūsia. Įvairiausių sąvokų, klaustukų, pabraukimų ir pastabų išmargintuose lapuose, tarp kitų įdomybių, aptikome, kad iš „atradome“ pakeista į „suradome“. Žinoma, paprastam mirtingajam jokio skirtumo tarp šių žodžių nėra. Tiek jau to. Dėl tokio tipo korekcijų net pykti negali, tik pakrizenti.
Tačiau ne sykį buvo mėginta iškraipyti mintis ar bent pakeisti jų reikšmės atspalvį. Štai redaktorei neįtiko žodis „bruzda“ ir jis tapo „juda“, „kantoniečių dialektas“ virto „Kantono tarme“, „blūdyti pėsčiomis“ buvo siūloma pakeisti „pasivaikščiojimu pėsčiomis“ arba „paslampinėjimu“. Kūrinio tvarkytojos įsitikinimu, Kinijoje vykdoma vieno vaiko politika marazmatinė, kaip mes rašėme, būti negali – ji turėtų tapti „keista“. Ir negalima pasakoti apie autentišką šalies veidą, jis turėtų būti „tikras“.
Galite tik įsivaizduoti, kaip knygos tobulintoją pašiurpino tekste aptiktas „katino dydžio pacukas“. Šis gyvis, žinoma, buvo išbrauktas ir virto paprasčiausia „žiurke“, nors dažnas ne taip jau seniai nuo žagrės atitrūkęs lietuvis žino, jog žiurkė ir pacukas nėra viena ir tas pat. Pelytėmis vadinami maži graužikai, žiurkėmis – tie vidutinieji, na, o kiekvienas, savo akimis matęs riebų, nusipenėjusį, didžiulį pacuką, niekuomet jo nesupainios su žiurke.
Kalbos mandrybių ir subtilybių žinovei, be abejo, užkliuvo dauguma bent truputį vaizdingesnių nei administraciniuose, dalykiniuose raštuose vartojamų terminų ir posakių. Štai, pavyzdžiui, pasakymas „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusi Honkongo gamta“ redaktorei pasirodė gal pernelyg įmantrus, gal pernelyg metaforiškas, todėl ji pasiūlė sakinį iš viso keisti.
Kaip jau supratote, gyvumo kalbai suteikiantys ir stipresnes asociacijas skaitytojams keliantys sodrūs, netradiciniai posakiai, žargonai, naujadarai bei stilistiškai motyvuoti barbarizmai buvo naikinami kaip Kolorado vabalai nuo bulvių. Gražūs tarmiški žodžiai, kuriuos mūsų protėviai šimtmečius vartojo bei puoselėjo carinės ir sovietų Rusijos priespaudos laikais, Lietuvai tapus modernia ES valstybe, staiga pavirto nebevartotinais. Bet tai dar menkniekis, palyginti su tokiais įsikišimais į turinį, kokius vargu ar pateisintų net radikaliausi kolegos kalbininkai.
Antai prie ironiško pasakojimo apie nuo senų laikų „Vidurio valstybėje“ paplitusią madą užsiauginti ilgą rankos piršto nagą redaktorė bruko terminą „ragena“. Taip išeina, kad norėjo, jog mes aprašinėtume ne nagą, o akies rainelę?!
Žinoma, būta ir pataisymų, atskleidžiančių, nei daugiau, nei mažiau, o redaktorės bendro išprusimo spragas. Antai prie pagrindiniuose muzikiniuose „topuose“ karaliavusios Katie Melua dainos „Nine million bicycles in Beijing“ citatos radome redaktorės klausimą: „Ar čia knyga, ar straipsnis, o gal eilėraštis?“ Gerai, kad dar neiškėlė pasakėčios versijos. Be to, moterėlė reikalavo išversti citatą į lietuvių kalbą. Kuriam galui? Mūsų kūrinio turinio eksperte tapusi filologė bent jau galėjo „google“ paieškoje pasitikrinti, kas tai per veikalas. Nors vis tiek keista, jei žmogus nėra girdėjęs tokios garsios, širdį virpinančios dainos apie meilę ir dviračius Pekine.
Dar nukamuoto kūrinio lapuose radome pasmalsavimą, „kodėl nuo nuodų mutavusių pacukų neįmanoma išnaikinti?“. Smulkiai šios temos savo knygoje nenagrinėjome, nes ji kiek šlykštoka, be to, kūrinį rašėme skaitytojui, lankiusiam biologijos pamokėles vidurinėje mokykloje. Smagu žinoma, būtų, jeigu ir būsimosios filologės studijų metais susipažintų ne tik su gramatiniais išvedžiojimais, bet ir su paprasčiausiomis gamtos mokslo tiesomis.
Bene labiausiai mus nustebino kalbininkės pasipiktinimas, kad tibetiečių ir kinų kalbos žodžiams naudojame skirtingas perrašos sistemas. Teko filologinį išsilavinimą turintiems žmonėms įrodinėti, jog kinų ir tibetiečių kalbos smarkiai skiriasi ir dėl to jų transliteravimo būdai – skirtingi.
Leidėjai mums neleido priminti ir perfrazuoto seno rusų klasikų posakio apie kelius ir durnius Rusijoje. Nors apie ten kylančias problemas dėl kelių ir durnių net Dūmos nariai iki šiol garsiai pajuokauja, bet knygų verslininkės nusprendė, kad tai „politiškai nekorektiška“ ir tokias mintis reikia šalinti.
Jei toks pareiškimas būtų nuskambėjęs Jurijaus Andropovo laikais, viskas atrodytų savaime suprantama. Bet nuo to meto, kai Miša Gorbačiovas paskelbė „perestroiką“, vien tokie pasvarstymai atsiduoda nostalgija tolimiems sovietinio sąstingio laikams. Juolab keista, kad tokie „pasiūlymai“ išgirstami demokratinėje ES valstybėje. Juk žodžio laisvė – viena iš sandraugos bendradarbiavimo prerogatyvų.
Vis dėlto leidyklos kolektyvo įžūlumo viršūne laikau nurodymą išbraukti kai kurias pastraipas, nes, redaktorės giliu supratimu, „per ilgas nukrypimas“ ir „knyga ne apie tai“. Atseit jei rašome knygą apie kinų kultūrą, tai nevalia svarstyti apie priežastis, dėl kurių rusų moterys porai vis mieliau renkasi į jų šalį besiskverbiančius stepių vyrukus.
Naudodamasi proga, gerbiamus ir nelabai gerbiamus kalbos redaktorius norėčiau informuoti, jog tik teksto autorius ir niekas kitas pasaulyje negali spręsti, kiek nukrypti į kairę ar į dešinę kūrybiniame procese, tai jo saviraiškos laisvė. Įkvėpimo pagautas, rašytojas gali be jokio sąžinės graužimo nuskristi ir į dausas arba nugrybauti į lankas.
Galvoju, kaip koks nors matematikas sureaguotų, jei iš jo solidaus akademinio darbo išbraukčiau kelias formules ar tų formulių atskiras dalis vien dėl to, kad jų nesuprantu.
Arba kaip skonio ekspertė įlįsčiau į kulinaro virtuvę ir iš jo jau pagaminto šedevro pašalinčiau visus pagardus, pipirus ir garnyrus, liepčiau pakeisti „Havajų“ picos receptą ir iš jos išgraibstyti visus ananasų gabalėlius vien dėl to, kad man asmeniškai mėsa ir egzotiški vaisiai atrodo nesuderinami dalykai. Arba iš koldūnų išimčiau mėsos, daržovių ar krevečių įdarą ir patiekčiau tik virtos tešlos likučius.
Tad dabar jau galite įsivaizduoti, kaip apdorotos, o tiksliau, išmėsinėtos knygos lietuvių kalba nugula į knygynų lentynas. Tokius skaitalus galima būtų palyginti su beskoniais, ingredientų ir prieskonių netekusiais, ataušusiais patiekalais, geriausiu atveju tinkamais valgyti laikantis beprasmiškų dietų svoriui mesti, pavyzdžiui, grikių kruopų koše be druskos, kietai virtu, atvėsusiu kiaušiniu arba šalta bulve – irgi be jokių priedų anei padažų.
Ne kartą teko klausytis kolegų nusiskundimų, kad kalbininkai maitoja jų darbus. Bestuburiams autoriams, kurie įdėjo daug darbo ir laiko į savo kūrinius, belieka tik pasiduoti kalbos darkytojų valiai, atsisakyti asmeninių minčių ir individualaus, originalaus stiliaus. Linkusiems nepasiduoti tenka ilgai ir nuobodžiai, be papildomo užmokesčio kovoti už kiekvieno žodžio teisę egzistuoti arba patiems likti už borto.
Aišku, galima nusileisti absurdiškiems leidėjų reikalavimams ir palikti jų valiai mėsinėti autorinį darbą, juk tai tik popierius ir tušas. Bet tada iškyla klausimas, kuriam galui iš viso kurti, rašyti? Nejaugi tik dėl tų kelių skatikų, kuriuos paprastai sumoka lietuvių leidyklos? O ką tada daryti su įsitikinimais? Gerai tiems, kurie jų neturi!
Nei graudu, nei juokinga, kad gintaro šalyje literatūros madas bei skonį diktuoja ir net viešąją nuomonę formuoja saujelė siauro akiračio filologijos maniakių, kurios geriausiu atveju išmano kokią nors vieną kalbos atmainėlę ir žino, kaip taisyklingai užrašyti vieną ar kitą žodį. Iš pačių aršiausių gimtosios kalbos normintojų susiformavo net savotiška sekta. O sektantams, kaip žinome, būdingas fanatizmas, netolerancija visiems, kieno vertybės ir įsitikinimai kitokie.
Taikliai sykį yra pasakęs kalbininkas dr. Antanas Smetona, jog geras redaktorius turi būti teksto autoriaus nematomas palydovas, panašiai kaip šalia pianisto stovintis natų vartytojas – kuo jis nepastebimesnis, tuo geriau, bet jo darbo svarba irgi nepaneigiama.
Tačiau šiandien matome ką kita: užuot sau tyliai ir ramiai taisiusios rašybos klaidas ir fiksavusios per aplaidumą autorių paliktus kalbinius nesusipratimus, knygų redaktorės pradeda kištis į kūrinių turinį! Maža to, visai nesuprasdamos jų dvasios, o dažnai ir pačių tekstų prasmės.
Peršasi išvada, kad tos susireikšminusios filologės, kurios su pasimėgavimu ir be jokios gėdos kniauso ir pjausto joms pakištus taisyti tekstus, juose stengiasi palikti kuo ryškesnių pėdsakų iš pasąmoningo pavydo, kad autoriaus vardas ant knygos viršelio švytės, o kalbos taisytojos ir vėl liks nepastebėtos, neįvertintos.
Leidyklos dėl tokio sveiko proto kriterijus paminančio knygų redaktorių elgesio kaltę verčia valstybinių organizacijų taikomai cenzūrai. Esą jei tarpukariu ir sovietmečiu cenzūrą tiesiogiai vykdė represiniai valdžios organai, tai dabar ji visu pajėgumu vykdoma ne tiesiogiai, o per piliečius turinčias kontroliuoti ir bauginti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, Valstybinę alkoholio ir tabako kontrolės tarnybą. Žmogaus teisių pažeidimais jau spėjusioje Europoje pagarsėti valstybėje gali būti ir taip. Nieko čia nuostabaus.
Kita vertus, gali būti, jog tyčia skleidžiami mitai apie valdžios organizacijų rūstybę ir milžiniškas baudas naudingi tik klastingiems leidybos verslininkams, kuriantiems pridėtinę vertę. Tiesiog sunku patikėti, kad demokratinėje šalyje už laisvai, spalvingai reiškiamą nuomonę ar objektyvius pastebėjimus knygoje leidyklos turi kažkam susimokėti duoklę, prieš ką nors atgailauti. Tai jau būtų absurdas, pakeltas kvadratu.
Svarstome – galbūt knyga buvo darkoma specialiai, kad mums praeitų bet koks noras bendradarbiauti, nes leidėjai, atidžiau perskaitę mūsų tekstus, suprato, jog tai nebus glamūrinis kelionių dienoraštis „buvome, pamatėme, valgėme, patiko“, ir pamanė, kad galime perspjauti jų leidyklos sudievintus kumyrus.
O gal leidykla buvo suinteresuota gauti visą kūrinį tik tam, kad, išsitraukusi reikiamą informaciją, ją panaudotų savo reikmėms? Juk sykį „Tyto alba“ jau buvo įsivėlusi į plagijavimo skandalą – tą kartą dėl mados kirčių. Pagaliau, nebūtina medžiagos spausdinti gimtojoje šalyje – ją galima perleisti partneriams Šveicarijoje ar Didžioje Britanijoje už prieinamą kainą. O tikimybė, kad paaiškėtų plagijavimo faktas, lygi beveik nuliui.
Be abejo, linksmiausia šios istorijos atomazga. Į pastabą, kad mūsų autorinį darbą bando tobulinti žmogus, ne visai suvokiantis kūrinio siužetines linijas ir jo esmę, gavome ponios Lolitos atsakymą: „Manyčiau, mums nepavyks suderinti pozicijų“, esą leidyklai tam trūksta laiko!
Paskambinus į LATGAA ir pasiteiravus, kaip autoriui apginti teises į neišspausdintą kūrinį, antrame laido gale pasigirdo išvedžiojimais atskiestas mykimas: lyg ir įmanoma, neva jie kažką girdėję, jog kažkas darė kažkaip, bet vis tiek nėra jokio patikimo būdo apsaugoti savo kūrybą.
Pasirodo, šalyje, kur patys protingiausi fizikai (tiksliau, vienas fizikas) ir filologai, per dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nepriimtas nė vienas realiai – ne simboliškai – autorių teises ginantis įstatymas. Nėra jokio teisinio mechanizmo, kuris užtikrintų sukurto, bet nepaviešinto kūrinio apsaugą. Gal todėl Lietuvoje maustyti autorius, ne tik knygų, taip įprasta kaip šlapdriba lapkričio mėnesį, o idėjų vagystės Marijos žemėje – toks pat dažnas reiškinys kaip muštynės per kaimišką „veselę“.