Kalbama apie “subtilias situacijas, kai norisi išvengti viešo posėdžio”, tačiau tarp eilučių įskaitomas noras slapstytis nuo žiniasklaidos ir visuomenės. Kitaip tariant, mažinti Seimo viešumą, o tuo pačiu – ir skaidrumą.
Reikia nepamiršti fakto, kad Seimas jau pasiekė visuomenės pasitikėjimo reitingų lentelių dugną. Toliau kristi nebėra kur. Nebent norėtųsi patikrinti galimybę dugną galvomis pramušti. Bet, ar verta? Gal verčiau pabandyti kilti?
Aš manau, kad viešumas yra būtinybė, siekiant reabilituoti Seimo reputaciją. Manau, kad žmonės geriau vertina ne besislapstančius, o atvirai, viešai ir tiesiai kalbančius politikus.
Garsiai smerkiame izoliacija garsėjančias Kiniją, Baltarusiją, Šiaurės Korėją, o patys siekiame užsitikrinti galimybę posėdžiauti už uždarų durų? Niekada nepatikėsiu, jog slėpynės kam nors yra padėję. Mano įsitikinimu, Seimui, siekiančiam įgyti žmonių pasitikėjimą, šiandien reiktų judėti kiek kita kryptimi. Tikiu atvirumu. Vieša ir skaidria kalba. Diskusijomis, į kurias gali įsijungti kiekvienas – visuomenės atstovai, nevyriausybinės organizacijos, kitos valstybės valdžios institucijos . Jei negali įsijungti – gali klausytis, stebėti. Arba bent perskaityti.
Kadangi vadovaujuosi požiūriu “pradėk nuo savęs”, noriu prisidėti prie Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, kuriame dirbu, veiklos viešumo didinimo. Gruodžio pradžioje pasisiūliau parengti komiteto darbo veiklos taisykles. Džiaugiuosi, jog didžioji dalis komiteto narių man pritarė. Nedelsdamas ėmiausi darbo ir tokias taisykles parengiau.
Šią savaitę jas pateiksiu komiteto nariams, kad jie galėtų pateikti savo pastabas ir pasiūlymus. Esmė paprasta: kiekvienas narys turi žinoti savo teises bei pareigas. Visi komiteto nariai, įskaitant pirmininką, jo pavaduotoją, turi jaustis lygūs, turėti lygius įpareigojimus bei atsakomybę. Ir viskas turi būti vieša, atvira, prieinama visuomenei. Pamatęs, kad nėra aiškios informacijos pateikimo visuomenei tvarkos, pasiūliau komiteto posėdžių protokolus talpinti Seimo interneto svetainėje.
Nauda ne tik visuomenei, bet ir patiems komiteto nariams. Anksčiau narys galėjo susipažinti su protokolu tik gavęs komiteto pirmininko leidimą. Dabar viskas – viešojoje erdvėje. Ir jokių leidimų nebereikia.
Noriu tikėti, kad Seimas - tai komanda, dirbanti žmonėms. Todėl visuomenė turi teisę žinoti, kas ir kodėl daroma. Tai kelias, kuriuo turime eiti. Ne slapstytis, ne užrakinėti duris, o tiesiog dirbti. Dirbti taip, kad matytų visi. Nes dirbantiems sąžiningai ir dorai nėra ko slėptis.
Priešingu atveju, norintiems žinoti, kas vyksta Seime neliks kitos galimybės kaip tik kurti dar vieną, dabar jau lietuvišką “Wikileaks”.