Apmaudu, tačiau „apsnigto ir pamiršto“ kaimo būklė trunka kone per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį. Valdžia veja valdžią, ministras – ministrą, o kaimas gyvas vien viltimi. Jau net ir prezidentai į savo patarėjus nebekviečia nieko, kuris kiek nors daugiau išmanytų kaimo ir žemės ūkio ypatumus. Viskas palikta net ne savieigai, o pačių įvairiausių verslo ir politinių interesų valiai.
Bene skaudžiausią smūgį sudavė kaimui bei nuvylė jo žmones buvusi ministrė Kazimiera Prunskienė, garsėjusi savo tuščiomis kalbomis. Jos buvusi partija tiesiog save tapatino su žemdirbiais, tačiau mieliau atstovavo perdirbėjų interesus. Mažai kuo skiriasi ir naujojo valstiečių liaudininkų lyderio Ramūno Karbausko ir jo partijos Seimo trijulės mįslingi politiniai veiksmai, kuriais, atrodo, siekiama tik asmeninės naudos. Ar tik nebus jo didžiuoju ir pagrindiniu rūpesčiu tapę Naisių vasaros serialo ir teatro reikalai?
Jau kuris laikas nebeatstovauja žemdirbių interesams ir jų savivaldos organizacijos. Žemės ūkio rūmai ir ūkininkų sąjunga pavirto savotišku ministerijos departamentu, vengiančiu imtis kokios nors savarankiškos iniciatyvos. Šių organizacijų lyderiai mieliau posėdžiauja iškilminguose prezidiumuose ar šmėžuoja šventiniuose ir proginiuose renginiuose nei ginčijasi su savo ar Briuselio valdininkais dėl būsimosios žemės ūkio politikos.
Iškalbingas žemės ūkio rūmų ir ūkininkų sąjungos neveiklumo įrodymas – nepriimtas ūkininkų ūkio bankroto įstatymas. Nesugebama net padėti parengti šio įstatymo projektą bei inicijuoti jo priėmimą Seime.
Kokios kaimo perspektyvos šiame besikeičiančių valdžių kaleidoskope? Kas laukia žemdirbių, stambesnių ar smulkesnių ūkininkų? Ko imtis ir reikalauti patiems žemdirbiams? Kaip priversti Žemės ūkio rūmus ginti jų interesus? Dar prieš metus žemės ūkis buvo vadinamas lokomotyvu, tempiančiu iš ekonominės krizės sunkiai besivaduojančius kitus ūkio sektorius. Žemės ūkis buvo ta ūkio šaka, kurios BVP tos krizės metais net kiek ūgtelėjo, kai tuo tarpu viso ūkio sukuriama pridėtinė vertė smuko daugiau nei dešimtadaliu.
Vienas didžiausių šiųmečių rūpesčių yra besibaigiantis pereinamasis laikotarpis, kai buvo ribojamas žemės ir miškų ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams. Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius žodžiais tarsi ir už šio laikotarpio pratęsimą, tačiau Vyriausybė niekaip nepriima reikiamo nutarimo, kad galima būtų pradėti derybas su Europos Komisija. Mat vadinamųjų liberalių pažiūrų ministrai šiam Vyriausybės sprendimui nelinkę pritarti. Jeigu nebus pratęstas pereinamasis laikotarpis, per kurį ribojamas žemės ir miškų ūkio paskirties žemės pardavimas užsienio subjektams, žemės rinkoje gali prasidėti šalies žemdirbiams itin nepalankūs procesai.
Nemenka parama žemdirbiams yra tiesioginės ES išmokos. Tačiau visiškai pagrįstai yra piktinamasi, kad šias išmokas gauna ir tie savininkai, kurie savo žemės nedirba ir net kaime negyvena, tačiau savo valdas deklaruoja ir šiaip taip sugeba jas nušienauti. Įdomu tai, kad tokia tvarka labiausiai yra nepatenkinti tie žemdirbių lyderiai, kurie, stojant į ES aktyviai rėmė išmokų mokėjimą „visiems“, o ne tik realiai ūkininkaujantiems, sistemą. Tarp jų ir buvęs žemės ūkio asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis. Tereikia suskaičiuoti, kiek milijonų ES paramos lėšų iš tikrųjų paleista vėjais ir kiek galėjo padidėti tiesioginės išmokos ūkininkams bei duoti realios naudos. Todėl reikia tikėtis, kad Žemės ūkio ministerijos vadovai neišsižadės savo iniciatyvos pakeisti tiesioginių išmokų mokėjimo tvarką ir bent keletą paskutiniųjų metų, likusių iki Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, žemdirbiai gaus labiau juntamą paramą.
Apmaudu dėl pieno ūkio reikalų. Perdirbėjų savivaliavimas bei pieno gamintojų ekonominių interesų nepaisymas davė savo „vaisius“. Nemažai prie to prisidėjo ir trumparegiška buvusių ir, beje, esamų žemės ūkio vadovų politika, privertusi daugelį smulkesnių pieno gamintojų pasitraukti iš rinkos. Daugelį metų strategine žemės ūkio kryptimi skelbtas pieno sektorius patiria akivaizdų nuosmukį – nuo 2007 m. pieno kasmet primelžiama vis mažiau: 2007 m. – 1937 tūkst. t, 2008 m. – 1884 tūkst. t, 2009 m. – 1791 tūkst. t, 2010 m. – preliminariais duomenimis – 1670 tūkst. t. Apie suderėtą su ES pieno gamybos kvotą jau nebetenka ir kalbėti. Štai ir strateginės krypties, kuri ilgus dešimtmečius buvo itin svarbi šalies ūkiui, nuosmukis.
Džiūgaujam dėl augančio karvių produktyvumo, šiokio tokio pieno ūkių stambėjimo. Tačiau šis džiaugsmas netikras, nes sparčiai mažėja melžiamų karvių skaičius. Antai, 2007 m. pabaigoje šalyje buvo 405 tūkst. melžiamų karvių, iš jų 357 ūkininkų ir šeimos ūkiuose, 2008 m. pabaigoje šis skaičius sudarė 395 tūkst., iš jų 346 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkiuose, 2009 m. pabaigoje melžiamų karvių skaičius sumažėjo iki 375 tūkst., iš jų iki 330 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkiuose. 2010 m. pieno sektoriaus potencialas toliau silpnėjo – melžiamų karvių skaičius sumažėjo iki 365 tūkst., iš jų iki 318 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Taigi, ar verta džiūgauti dėl didėjančių primilžių, kai žlunga visos šalies pieno ūkis. Be radikalių pieno ūkio paramos priemonių (pvz., minimalių žaliavinio pieno supirkimo kainų nustatymo) vargu ar bepadės naujos kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statyba, kuri panašiai kaip SAPARD laikais gali reikšti vėjais paleistų ES paramos lėšas. Beje, ir esamas pieno perdirbimo įmones, kurios daugiausia kaltos dėl pieno ūkio krizės, kažin ar ilgai maitins importuojamo pieno upeliai. Antai, 2008 m. pieno žaliavos iš įvairių kaimyninių valstybių importuota 302 tūkst. t, 2009 m. – 239 tūkst. t, o 2010 m. preliminariais duomenimis tik 220 tūkst. t.
Smunka ir kita tradicinė šalies ūkio šaka – mėsinė galvijininkystė, esanti savotišku pieno ūkio palydovu. Taigi, pieno sektoriaus problemos neišvengiamai atsiliepė mėsos gamybai. Mėsinių galvijų skaičius šalyje sumažėjo nuo 440 tūkst. 2006 m. pabaigoje, iš jų 378 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkiuose iki 370 tūkst. 2010 m. pabaigoje, iš jų 320 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Suprantama, kad mažėjant galvijų skaičiui mažėja ir mėsos gamyba ir jos eksportas. Antai, mėsos gamyba nuo 248 tūkst. t 2007 m. sumažėjo iki 180 tūkst. t 2010 m. arba 27 proc. Tačiau vis daugiau mėsos perkama svetur. 2006 m. buvo importuota 95 tūkst. t, o 2010 m. preliminariais duomenimis 145 tūkst. t. Pastaruoju metu mėsa importuojama iš devynių Europos ir Lotynų Amerikos valstybių. Kažin ar dideliu laimėjimu reikėtų laikyti veršelių eksportą, kurį vėl mėginama sustabdyti administraciniais barjerais. Tai akis badantis žemės ūkio ekonomikos reguliavimo nemokšiškumo įrodymas.
Baigiama sužlugdyti ir mėsinių galvijų veislininkystė. Niekaip nesutaikant su ūkininkais ir tarpusavyje besiriejančių dviejų veislininkystės organizacijų nuspręsta jos koordinavimą perduoti Žemės ūkio rūmams. Tačiau žinant dabartinę šios vadinamosios žemdirbių savivaldos organizacijos būklę, tai gali būti paskutinė vinis į mėsinių galvijų veislininkystės karstą.
Pavymui galvijienai mažėjo ir kiaulienos gamyba. Kiaulių skaičius sumažėjo nuo 1,1 mln. 2005 m. iki 0,9 mln. 2010 m., o jų skaičius ūkininkų ir šeimos ūkiuose sumažėjo beveik perpus. Viena iš priežasčių, pakirtusių kiaulininkystę, galėjo būti didelį mastą įgavęs nelegalus įvežtinės iš kitų valstybių mėsos pardavimas turgavietėse. Reikia tikėtis, kad kasos aparatai, kuriuos numatyta įdiegti turgavietėse, bent kiek sutramdys nelegalius pardavimus ir suvienodins konkurencijos sąlygas.
Vienintelis žemės ūkio sektorius, plečiantis gamybą, yra augalininkystė. Javų grūdų derlius nuo 1,9 mln. t išaugo iki 3,8 mln.t 2009 m., t. y. dvigubai. 2010 m. derlių gerokai sumažino pernykštės nepalankios gamtinės sąlygos. Gerokai išaugo rapsų pasėliai ir derliai. Antai, 2006 m. prikulta 170 tūkst. t žieminių ir vasarinių rapsų grūdų, o 2009 m. – 416 tūkst. t, t. y. per keletą metų išaugo 2,4 karto. Deja, grūdai niekuomet nebuvo ir nebus mūsų žemės ūkio konkurencinis arkliukas.
Sužlugdėme, ko gero, negrįžtamai linų sektorių, buvusį mūsų krašto šimtamete tradicija ir pasididžiavimu. 2004 m. dar buvo pagaminta 5,8 tūkst. t linų pluošto, o 2010 m. jau nė kilogramo. Linus, kaip dekoratyvinius augalus jau daug kas augina darželiuose. Linų šventes, kurios kasmet vyksta Kelmėje, derėtų palydėti žemės ūkio ministrų, sužlugdžiusių linininkystę, portretų deginimu.
Nesuminėti visų bėdų, kurios šiandien slegia kaimą ir žemės ūkį. Tarp jų ir begalė socialinių problemų, uždaromos kaimo mokyklos, ambulatorijos, pašto skyriai. Kaimas skurdinamas dvasiškai. Užtat, kaip pasityčiojimas, plėtojamas europinis kaimo koordinacinis tinklas, kurio esmės ir paskirties daug kas nesuvokia net pačioje Žemės ūkio ministerijoje. Ar tik nebus dar viena europinių pinigų plovykla?
Ir pabaigai amžinas klausimas – ką daryti? Atsakymas tegali būti vienas. Susivokti patiems žemdirbiams, ūkininkams. Imtis iniciatyvos patiems, rinkti tokius lyderius, kurie sugeba įžvelgti problemas ir kuriems pakanka atkaklumo reikalauti, kad jos būtų nuosekliai sprendžiamos.