Prieš dvidešimt metų, sausio 13-osios naktį, mane pažadino šūviai - buvau vienas pirmųjų Aukščiausios Tarybos deputatų, atvykusių į AT pastatą. Ten po poros valandų sutikau sūnų Rimvydą, žurnalistą, atskubėjusį nuo televizijos bokšto.
Apsikabinome ir atsisveikinome su juo - manėme, kad esantys AT pastate vargu ar sulauks ryto. Apie tos nakties tragiškus įvykius, manau, dabar turi kuo atviriau, detaliau, objektyviau kalbėti liudininkai, o ne kitos kartos žmonės, remdamiesi kitų pasakojimais. Juo labiau - skleisdami ideologiškai nuspalvintas versijas.
Jau daugiau kaip ketveri metai, kai su sūnumi Algirdu politiniais klausimais vis labiau nesusikalbame.
Be išlygų pripažįstu pamatinę kiekvieno teisę eiti savuoju keliu. Bet tas kelias, mano galva, turėtų būti grįstas ne tik socialinio teisingumo paieškomis, bet ir atsiribojimu nuo pigaus populizmo, troškimo netinkamomis priemonėmis pritraukti dėmesį. Ir dar - išvadomis iš skaudžių Lietuvos istorijos puslapių.
Briuselis, 2011 m. sausio 11 d.