Šiuo metu visose eilėse laukia 26 tūkst. žmonių, o per metus suteikiama ne daugiau kaip 1 tūkst. socialinių būstų.
Beje, ir tie keli laukiamo būsto nuošimčiai ne visada paskirstomi skaidriai. Kartais būstas atitenka tiems, kurie jį pernuomoja.
Ypač sudėtinga situacija su socialiniais būstais yra Vilniuje, kur gausios šeimos jų laukia dešimtmečiais.
Per tuos laukimo dešimtmečius spėja užaugti ir vaikai, priversti savo vaikystę ir paauglystę praleisti sausakimšuose vieno kambario butuose, kuriuose vienam šeimos nariui tenka 3-4 kv. metrai ploto.
Kokia tokių vaikų ateitis?
Ar įmanoma normaliai vystytis neturint kampo savo rašomajam stalui, knygų lentynai ir treniruokliui? Ar nuolatinis priverstinis buvimas gatvėje nedidina rizikos patekti į nusikalstamų grupuočių gretas?
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, tačiau šiuo pagrindu, darnios visuomenės pamatais valstybė visai nesirūpina.
Netgi dabartinė valdžia, deklaruojanti šeimai visokeriopą paramą, atlieka tik formalų - neparemtą realiais darbais - vaidmenį.
Vis tik kreipiuosi į visus valdžios pareigūnus norėdama, kad socialinio būsto problema būtų sprendžiama taip, kaip ji sprendžiama kitose Europos Sąjungos šalyse, kur emigravusios gausios lietuvių šeimos gauna nors ir kuklų, bet deramo dydžio būstą, už kurį nieko mokėti nereikia, ir kitas visas jiems reikalingas paslaugas. Juk nenorime, kad visos jaunos šeimos emigruotų, norime, kad joms nors minimaliai padėtų Lietuvoje.
Tikiuosi, kad pernai pradėtos socialinio darbo studijos padės asmeniškai prisidėti prie šios situacijos sprendimo. Socialinių būstų trūkumas ir ilgas jo laukimo laikas dar kartą pabrėžia, kokia milžiniška turtinė takoskyra tarp emigracijon stumiamų Lietuvos vargšų ir apsitvėrusiose gyvenvietėse įsitvirtinusio politikos ir verslo elito.
Rasa Špokienė yra VPU studentė, keturių berniukų mama, vieno kambario buto gyventoja