Laikai keičiasi, prie gero priprantame greitai, prabėgo keliolika metų, nuostatos pasikeitė, išpuikome, nebegerbiame savo šalies, už kurią turėtume būti atsakingi visi. Juokaujame ten, kur nederėtų juokauti, į parlamentą renkame juokdarius, dainininkus ir pramogų pasaulio atstovus, tikėdamiesi, kad jie padarys mūsų gyvenimą geresnį. Tyčiojamės patys iš savo valstybės, reikalaujame iš jos finansinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaip Vakarų Europoje, nors pamirštame, kad Europos valstybėse demokratija buvo kuriama kelis šimtus metų.
Ieškome kaltų ir dirbusių sovietinei valdžiai, bėgame nuo minties, kad kadaise visi buvome priversti dirbti tuometei santvarkai.
Mielai į savo namus įsileidžiame svetimas kultūras: su pasimėgavimu žiūrime amerikietiškus specialiųjų efektų persunktus filmus, prekybos centruose renkamės kiniškus dubenėlius su valgymo pagaliukais ir t.t.
Kas gi yra tikroji laimė? Ar gyventi svetimoje šalyje toli nuo draugų ir artimųjų, kalbėti svetima kalba, dirbti kaip vergui po keliolika valandų per parą ir skaičiuoti uždirbtus svarus yra laimė?
Utena patenka į dešimtuką labiausiai įsiskolinusių savivaldybių, bet niekas neįvertina, kad didžioji dalis paskolų panaudojama investicijoms į rajono gražinimą ir rajone gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės gerinimą, investicijoms koofinansuoti, siekiant panaudoti ES lėšas skirtas tiksliniams projektams finansuoti.
Siūlomų ES lėšų galime atsisakyti, bet ar būtų protinga? Ar būtume laimingesni neturėdami gražių parkų, renovuotų mokyklų ar pastatytų naujų pastatų? Ar nesmagu, kad Utenos A. ir M.Miškinių viešoji biblioteka pripažinta geriausiu iš aštuonių į Aplinkos ministerijos apdovanojimą pretendavusių architektų grupių įgyvendintų projektų, o Utenos miesto daugiafunkcinis sporto kompleksas (arena) jubiliejiniame 10-ajame konkurse „Metų sporto statinys“, organizuojamame Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pripažintas geriausiu 2009 metų sporto statiniu? Juk tokiomis investicijomis galime džiaugtis ir didžiuotis kiekvienas.
Anykščių rajonas po miesto šilumos ūkio modernizacijos liko įsiskolinęs „iki ausų“, ir akivaizdu, kad nepadedamas Vyriausybės iš skolų vargu ar būtų išsikapstęs, o Utenos šilumos tinklai apdovanoti už inovatyvius sprendimus versle jau keletą metų savo efektyviu darbu sudaro galimybes uteniškiams būti tarp mažiausiai už centralizuotą šildymą mokančių gyventojų visoje Lietuvoje.
Ir nepaisant to, kad per Lietuvą vis nusirita dažnai žiniasklaidos šiek tiek sutirštinti skandalai, Lietuva priklauso mums visiems ir kiekvienam iš mūsų. Ji nieko mums neskolinga, ji neprivalo mums duoti gero darbo su dideliu atlyginimu.
Kai kiekvieno valstybės piliečio sąmoningumas bus toks, kad suprasime, jog darbą turėtų dirbti savo srities specialistai, kai suprasime, kad įstatymų kūrimas yra labai sudėtingas ir atsakingas darbas, o biudžeto valdymas yra ne žaidimas, galbūt ir rezultatai bus geresni.
Nesistebiu, kad politikos senbuviams nėra lengva susitarti su pramogų pasaulio atstovais, kurie pakilę į šlovės olimpą ieško vis prabangesnio automobilio, kurį išsinuomojus būtų galima tariamai vykti pas rinkėjus.
Žiūrint iš šono, susidaro įspūdis, kad politikai daugiau dėmesio skiria tam, kaip pasidalinti pareigas, o ne tam, kaip maksimaliai sušvelninti sunkmečio pasekmes ir sudaryti žmonėms galimybes normaliai gyventi.
Tačiau kur kas svarbesnis dalykas nei valdžios, kuri tikriausiai niekada nebūna gera, kritika, yra pagarba savo kraštui ir jame gyvenantiems žmonėms. Jeigu patys negerbsime savo krašto, nejausime didelės pagarbos vyresniam žmogui, pagarbos kiekvienam, nepriklausomai nuo jo užimamos socialinės padėties ar išsilavinimo, jei aklai kopijuosime užsienio valstybių kultūras ir stengsimės būti šiuolaikiški įžūlūs karjeristai, nesisemsime išminties iš vyresnių, sudėtingą gyvenimo mokyklą pabaigusių žmonių, nesitikėkime, kad mus gerbs kiti.
Mylėkime savo kraštą, nes jis mūsų, jis vienintelis, kitos tėvynės neturėsime.