Labiausiai piktinamasi pataisa, kuri leistų miško savininkui kurtis savo miško valdoje, jeigu jis neturi kitos paskirties sklypo arba miškų ūkio paskirties žemės sklype nėra kitų naudmenų, kurias atidalinęs galėtų įsikurti (kaip numatyta pataisų 11 straipsnio pirmos dalies, aštunto punkto pirmame sakinyje).
Iš viso miško savininkams priklausančio miško ploto reikėtų išskirti tik miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių yra daug mažiau, nei visų sklypų, kuriuose yra miško žemės naudmenų.
Miškų ūkio paskirties žemės sklypų savininkų yra 168 997, vidutinė valda - 3,90 ha. Tokių sklypų plotas sudaro 33,4 proc. viso miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir 10,1 proc. viso Lietuvos ploto. Jeigu, priėmus įstatymo pataisas, visi miško savininkai užsimanytų įsikurti savo miško valdose ir atskirtų po 0,20 ha savo miško valdų sodybų kūrimui, tai sudarytų 5,1 proc. privačių miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto, arba 1,7 proc. visos Lietuvos miškų ūkio paskirties žemės ploto. Tai būtų apie 33,8 tūkst.ha.
Bet juk šie skaičiai bus gerokai mažesni, nes pataisose numatoma, mūsų manymu, per daug ir per griežtų draudimų, taikomų tam tikroms miškų grupėms ir saugomoms teritorijoms. Kaip pavyzdį galima paminėti pataisų 11 straipsnio 3 dalies draudimą kurtis valstybiniuose parkuose (nors juose ūkinė veikla neuždrausta).
Pagal VSTT duomenis saugomos teritorijos sudaro 15,63 proc. Lietuvos ploto, jose yra 57 proc. miško žemės, tarp jų - 16 proc. privačios miško žemės. Tai sudaro 14,13 proc. visos privačios miškų ūkio paskirties žemės.
Kitas draudimas kurtis miškų ūkio paskirties žemėje susijęs su II ir III grupės miškais, kurių visoje privačioje miško žemėje yra apie 29 procentai. Sunku pasakyti kiek privačių miškų ūkio paskirties žemės ploto apima draudimai. Taigi pataisose viena ranka leidžiama miško savininkui kurtis, o kita draudžiama.
Akivaizdžiai matosi, kad draudimai sudaro nuo 15 iki 44 proc. privačios miškų ūkio paskirties žemės ploto. Be to, pataisose už sodybai atskirtą 0,20 ha miško plotą miško savininkas turi nemenkai kompensuoti, t.y., atsodinti mišką tokio paties ploto, atskirais atvejais dvigubo ar trigubo dydžio, arba sumokėti piniginę kompensaciją valstybei. Tačiau kalbantys apie „gamtos naikinimą“ to tarsi nepastebi.
Lygiai prieš trejus metus priimta Ūkininko ūkio įstatymo pataisa, leidžianti nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha, statyti ūkininko sodybą. Dėl šios pataisos taip pat buvo kilęs triukšmas, kad visi puls statyti sodybas, kur reikia ir kur nereikia. Praėjus trejiems metams šie nuogąstavimai nepasitvirtino, ūkininkų skaičius taip drastiškai, kaip prognozavo „gamtos gelbėtojai“, nepakito.
Šiandien sunku pasakyti, kiek naujų sodybų pastatyta, pasinaudojus šio įstatymo pataisa, reikalingi išsamesni tyrimai, nes tokia apskaita nevedama. Tarkime, kad visi naujai registruoti ūkiai, priėmus įstatymo pataisą, buvo įkurti tik tam, kad būtų pastatytos naujos sodybos.
2008 m. Lietuvoje įregistruota naujų ūkių skaičius buvo 8905, 2009 – 4649, 2010 – 4773, iš viso per trejus metus – 18 327. Privačios žemės ūkio paskirties žemės savininkų skaičius yra 770 364, vidutinė valda - 3,99 ha.
Taigi, nesunku apskaičiuoti, kad per trejus metus pataisa pasinaudojo tik 2,38 proc. žemės ūkio paskirties žemės savininkų. Be abejonės, sunku pasakyti, kiek žmonių šia pataisa pasinaudos ateityje ir ar šios pataisos, kišantis „gamtos gelbėtojams“, nepanaikins, pvz., jau šios ar kitos kadencijos Seimas.
Apibendrinus Ūkininko ūkio įstatymo pataisą ir jos trejų metų rezultatus, galime perskaičiuoti numatomos Miškų įstatymo pataisos „galimus gamtos naikinimo“ dydžius. Paklaida bus nedidelė, nes panašūs vidutiniai žemės sklypų dydžiai, ta pati šalis, praktiškai tie patys žmonės ir tie patys „gamtos gelbėtojai“.
Taigi, tie 33,8 tūkst. ha miškų ūkio paskirties žemės, kuriuos, anot „gamtos gelbėtojų“, įmanoma „sunaikinti“ statant naujas ar atstatant bolševikų sunaikintas sodybas dėl draudimų tose pačiose pataisose sumažėtų vidutiniškai 30 proc., tad liktų 23,7 tūkst. ha.
Galima prognozuoti, kad po trejų metų, jei Seimui pakaks stiprybės priimti registruotas pataisas, bus „sunaikinta“ ar „urbanizuota“ (kitų gelbėtojų terminas) 564 ha privačios miškų ūkio paskirties žemės.
Palyginkime: elektros jungties Alytus-Lenkijos pasienis, kurios ilgis apie 50 km, vien apsaugos zona (energetikų vadinama „mirties zona“) sudarys apie 400 ha, kažkodėl „gamtos gelbėtojų“ komentarų apie šią iš tikrųjų prarandamą teritoriją negirdėti, o kur dar vietinių gyventojų interesai.
***
J.Lipavičius yra miško savininkas, LMSA valdybos narys.