Nekantraudamas laukiu eilėje - tetrokštu atsidurti lėktuve, kuriame pagaliau iš tiesų pajusiu atostogų dvasią. Praeinu pirmuosius vartus, ties jais atsisveikinu su tėvu, kuris atvežė mane iki oro uosto. Viskas puiku, jokių priekaištų, sklandžiai keliauju toliau. Ir ko gi jaudintis, kai rankinis bagažas tesveria pusę leistino svorio, lagaminas daug matęs ir visur skraidęs, o ir narkotikų nevežu! Atrodo, kad jau niekas man nesutrukdys mėgautis atostogų akimirkomis.
Tačiau tai, kaip pasirodė vėliau, buvo tik tolimos ir laimingos pabaigos miražas. Pro stovinčių ir laukiančių žmonių eiles praplaukia tamsiaplaukė „Ryanair“ kompanijos darbuotojos. Praeidama viena be galo įdėmiai mane nužiūri, o jos rūstus žvilgsnis man nieko gero nežada. Vis dėlto, kas gi dar galėtų man nutikti? Juk praėjau vartus, kur viską tikrina, kur stovi baisiosios lagaminų dydžio tikrinimo dėžės?
Iki skrydžio lieka visai mažai laiko. Pastebiu, kad jau matyta mergina rūsčiu veidu stovi būtent prie mano paskutiniųjų vartų. „Na, tai galbūt bus paskutinis toks veidas per kitas dvi savaites!“ – pagalvoju. Mano viltys subyra kaip Lenkijos prezidento nukritęs lėktuvas…
Visi žmonės jau skuba į lėktuvą, aš lieku vienas iš paskutiniųjų. Ramiai einu pro vartus, „Ryanair“ darbuotojai rodau identifikacijos kortelę, tik staiga iš pašalės išgirstu jau matytos merginos balsą: „Įkiškite lagaminą į šią dėžę.“
Netaręs nė žodžio skubu prie dėžės ir užtikrintai įkišu savąjį lagaminą į nurodytą dėžę. Juk jį pirkau tik todėl, kad jis atitinka „Ryanair“ standartus, be to, esu daugybę kartų su juo jau skridęs. Jis telpa puikiai, tačiau mergina vis šnairuoja į mane ir galų gale pareiškia, kad mano lagaminas šiek tiek išlindęs dėžės viršuje.
Ramiai jai aiškinu, kad tai standartinis lagaminas, būtent tam ir pirktas, be to, viduje vos pusė leistino svorio, tad tikrai nieko neviršiju ir kažkam kažko blogo nelinkiu. Lieku paskutinis žmogus prie vartų, kiti darbuotojai jau nerimauja. Rūškanu veidu mergina liepia man laukti ir kažkur nuskubėjusi po kurio laiko atsineša metrą!
Net išsižioju. Vienaip ir kitaip ji matuoja manąjį lagaminą, kol galų gale pareiškia, kad mano lagaminas viršija leistiną aukštį trimis centimetrais! Lieku apakęs. Dar bandau sakyt, kad tai tikrai yra 55 cm, o ne baisieji 58 cm, kad galbūt nereikia matuoti rankenėlių viršuje.
Tačiau poniai mano argumentai neįdomūs, ji grėsmingai pareiškia, kad arba aš moku man asmeniškai didelę 122 litų baudą, arba ji man neleidžia skristi. Visi žmonės lėktuve, likusios vos kelios minutės, o aš stoviu prie tų tokių artimų ir kartu tokių tolimų vartų.
Taip norėčiau kažką dar pasakyti, pasiaiškinti, tačiau lyg kirsdama mano mintis mergina rėžia, kad arba aš staigiai moku, arba niekas manęs nelaukia. Nebežinodamas ko griebtis, stveriu piniginę, kurioje randu vos 100 litų. Prašau, kad mergina priimtų mano turimus eurus, tačiau ji pareiškia, kad priima tik litus, jog mano bėda, kad nesugebu suplanuoti savo kelionių, ir pasako, kad turiu vos kelias minutes iš kažkur gauti litų.
Kaip patrakęs pradedu bėgioti po oro uostą, kuriame jau belikę vos keli žmonės. Šiaip ne taip įkalbu vieną vyrą, kad šis iškeistų mano paskutinius 20 eurų į 60 litų. Lekiu link išganytųjų vartų prie merginos, kurios nuotaika jau visai subjurusi. Atiduodu paskutinius pinigus, darbuotojai paima mano lagaminą, o aš dar sugebu ironiškai išlementi jai „Geros jums dienos“, nors galvoje tūkstančiai keiksmažodžių...
Lėktuve net drebu iš įniršio, žmonės matę mano situaciją kraipo galvas ir bando paguosti. Tokių dalykų jie sako dar nėra matę.
Galvoju - koks vis dėlto tas gyvenimas. Taip sunku suprasti žmones, kurie elgiasi taip, kaip tu niekad pasielgti negalėtum. Jau buvau pripratęs prie Vokietijos, kitų šalių oro uostų, kuriuose net ir gerokai viršijus svorį maloni moteris tik pasakydavo, kad čia tik keli kilogramai, kurie lėktuvo juk ant žemės neparblokš ir šypsodamasi praleisdavo visus tokius bėdos ištiktus žmones.
Galbūt tai ir nebūtų man taip skaudu, jei tie šimtai litų man lengva ranka ateitų, tačiau aš juk studentas. Vienintelės mano pajamos - iš kartais gaunamų stipendijų ir, žinoma, tėvų pinigai. Apie darbą nėra net kalbų studijuojant mano specialybę. O kas baisiausia, aš skrendu į Vokietiją be cento, nes už tuos eurus, kuriuos suplojau už tris centimetrus lagamino, turėjau nuvažiuoti iki mamos, kuri jau būtų manimi pasirūpinusi.
Visą kelionę siuntu ir galvoju, ką daryti toliau. Vos nusileidus paradoksaliai nuskamba taip gerai pažįstamos „Ryanair“ laimingo nusileidimo fanfaros ir roboto pranešimas, kad „Ryanair“ kompanija - rečiausiai vėluojanti ir bagažą pametanti kompanija pasaulyje.
Juk mūsų skubančiame ir neretai per tą skubėjimą klumpančiame pasaulyje svarbiausia yra statistika. Tik statistika paskatins žmones pirkti, naudotis, skolintis. Kapitalistiniame pasaulyje tikrosios vertybės praranda savo aktualumą. Ne veltui vokiečių seneliai, kurie gauna nemažas pensijas, visuomet eis pirkti batų ne į milžinišką prekybos centrą, kur blizgėte blizga užrašai „IŠPARDAVIMAS“, „AKCIJA“ ar „NUOLAIDA“, o mieliau pasirenka mažesnę, galbūt brangesnę parduotuvėlę, kurioje pardavėja bus malonesnė, tik jam skirs didelį dėmesį, stengsis iš tiesų suprasti, ko jam reikia ir kokie iš tiesų yra senelio poreikiai.
Seni žmonės gal ir nesąmoningai, bet prasmingai pasirenka žmogiškas vertybes. Juk svarbiausia žmogiškumas.
Su tokiomis mintimis nusileidžiame Vokietijoje. Lyg prakeiksmo einu pasiimti savo lagamino. Sulaukęs jo galiu neabejoti – jie tikrai „nepraganė“ mano bagažo. Dar vieni puikūs statistiniai rodikliai jų reklamai! Juk nusispjaut, kokį aš tą lagaminą gaunu. Svarbu, kad gaunu! Nusispjaut, kad jis visas išterliotas ir dar sudraskytas.
Vos išėjęs iš oro uosto skambinu mamai, išdėstau situaciją, ir sužinau, kad teks laukti oro uoste iki vakaro, nes mama niekaip negali anksčiau iki manęs nusigaut, o veltui juk kažkokių lietuvių čia vairuotojai nevežioja.
Tad nueinu atgal į laukiančiųjų salę, išsikovoju porą laisvų sėdimų vietų ir apsikabinęs savo purviną ir sudraskytą lagaminą užmerkiu akis. Jaučiuosi lyg kažkoks klajoklis, kuris keliauja aplink pasaulį, ieško sau artimo užuovėjos, tačiau jam vis tenka ir tenka miegoti naktimis ir dienomis kažkur nuošaly ir kartu taip arti to jam nesuvokiamo socialinių normų, reglamentų, įstatymų ir antižmogiškumo valdomo pasaulio.
Nei jis, nei aš niekada nerasime sau vietos po tokia saule. Tik lieka vienas klausimas - gėda mums, o gal vis dėlto kitiems? Panele Vaida iš „Ryanair“, pardavei žmogiškumą už tris centimetrus kapitalizmo.