Kad tik tauta būtų grynesnė, t.y. vietos Lietuvoje, kaip galima suprasti iš gerbiamos žurnalistės straipsnio, turi atsirasti tik profesoriams, perspektyviausiems studentams, kurie greičiausiai dar mokykloje padarė vieną kitą mokslo išradimą, ir už vietinius lietuvius visa galva aukštesniems jauniems mokslo daktarams iš Turkijos. Na, blogiausiu atveju, dar daliai „paprastų“ piliečių, galinčių pasigirti gerokai vidurkį viršijančiu intelekto koeficientu.
Skirtumas tik tas, kad Hitleris žmogaus vertingumo kriterijumi buvo pasirinkęs kilmę, o A.Urbonaitė jį įkainuoja baigtomis klasėmis ir įgytais laipsniais.
Gink Dieve, nenuvertinu aukštojo mokslo, kaip svarbaus žmogaus intelektinio vystymosi bei tobulėjimo veiksnio, tačiau pasaulyje pirmaujančios šalys jau seniai suprato, kad gintis disertacijas gali tik nedidelė visuomenės dalis. Kiti gali tapti puikiais inžinieriais, buhalteriais, kirpėjais ar net tais pačiais indų plovėjais.
Tam ir yra visuomenė, valstybė, kad joje kiekvienas galėtų daryti tai, ką moka ar gali daryti geriausiai, ir taip prisidėti prie bendros gerovės. Be jokios gėdos ar paniekos jausmo. Juodas darbas ne veltui vadinamas „juodu“, todėl nusipelnė ne ką mažesnės pagarbos.
Ar ponia A.Urbonaitė tikrai tiki, kad svetimų šalių fabrikuose lindi tik „šiaip taip devynias klases baigę“ tautiečiai? Jei taip, su visa pagarba šiai žurnalistei drįsčiau pasakyti, kad ji, galbūt ir priklausydama savajai „intelektualių arijų“ kastai, straipsnyje išreiškė labai jau siaurą požiūrį į kraujuojantį visuomenės reiškinį – emigraciją.
Svetimų žmonių namus valo ne vieną parodą Lietuvoje surengusi ir tapybos magistro laipsnį turinti dailininkė, „išvargusiais“ vakarais dar bandanti skaityti A.Schopenhauerio veikalus ir svajojanti apie grįžimą prie savojo pašaukimo. Gėles dulkėtame Nyderlandų sandėlyje pakuoja mūsų šalyje magistro studijas dėl didelių kainų ir niekaip nerasto darbo sustabdžiusi studentė bei režisūros bakalauro taip ir nebaigęs vaikinas, laisvai kalbantis mažiausiai trimis kalbomis bei meistriškai valdantis gitarą ir teptuką.
Iš kur žinau? Gyvenau su jais. Po to, kai baigiau žurnalistikos studijas, mečiau 300 litų įkainotą darbą viename šalies dienraščių ir išvykau užsidirbti tarptautinei stažuotei. Aš grįžau (nerami sąžinė bei finansinė tėvų padėtis dar leidžia kurį laiką šiltai pagyventi gimdytojų sąskaita). Jie liko. Gal grįš, kai turės pakankamai pinigų, kad galėtų čia daryti tai, ką iš tiesų nori.
Visgi spėčiau, kad ne – prie sotesnio gyvenimo įprantama greitai. Galbūt išmoks olandų kalbą, gaus tenykščius diplomus (mokslas ten juk pigesnis), mėgstamus bei gerai apmokamus darbus ir gimdys vaikus, kuriuos Lietuvoje likę seneliai apkabins dukart per metus.
Jeigu valstybei rūpėtų paprasti, nebūtinai patys gabiausi, talentingiausi ir protingiausi, bet sąžiningai jos ir savo labui galintys dirbti piliečiai, netgi tų pačių straipsnyje minėtų „senutėms padus už kelis šimtus litų deginančių“ niekšų būtų mažiau.
Valstybė gerai funkcionuos ne tada, kai ją sudarys saujelė intelektualų, o kai joje kiekvienam piliečiui bus sudarytos sąlygos atliekant savo pareigas gyventi atitinkamai pasiturimą ir visavertį gyvenimą. Juk ir Lietuvoje indai patys neišsiplauna. Juos plauna ir prekybos centrų kasose sėdi šiuo metu niekam nereikalingą diplomą į stalčių padėję patriotai, vis dar nesiryžtantys palikti gimtinės.
A.Urbonaitei ir visiems likusiems norėčiau pasakyti: „Verkime praradę lėkščių plovėjus!“ Nes greičiausiai praradome kur kas daugiau.