Nuo pat šio interviu portale lrytas.lt, kur kalbininkė ir mokslininkė Loreta Vaicekauskienė sunervino kalbos Ajatolas (ne juokai: kalba kvalifikuota ir diplomuota specialistė, kurios taip lengvai nenurašysi) bei jų bejėgiško ir įstatymais grūmojančio VLKK politbiuro atsakymo prasidėjo sniego lavina: čia ir vėl ta pati kalbininkė juos erzina, rašydama be pasmerkimo ir be šlykštaus moralizavimo (“deja, deja”), būdingo inspektorėms-raganoms, apie paauglių kalbą kaip apie naturalų ir sveiką dalyką, čia jau žiūrėk jau kruvinas iltis šiepia Sabaliauskaitė ir Užkalnis ta pačia tema.
Aš vėl rašau dabar štai kodėl. Pokalbiai apie kalbos reguliavimą visą laiką nusiridena, lyg nevykusiai paridentas boulingo sviedinys, į šoninius latakus, ko prievaizdams su bizūnais tik ir reikia. Ten arba naivūs pastebėjimai apie naujadarus ir taikingi pasvarstymai, girdi, vienos pastabos prigyja, kitos ne (skriestuvas gerai, o va vaizduoklis – durnai); arba akivaizdūs priminimai apie visiškai neapginamus kalbos darkymo ir nuprasminimo pavyzdžius, kurie akivaizdūs visiems, tik ne tiems, kas juos sugalvojo (skalbiamieji milteliai ir vadovaujamas darbas).
Iš kitos pusės dažniausiai žviegiama apie nykstančią kalbą, šliaužiantį perversmą, siūlomi absoliučiai idiotiški hipotetiniai scenarijai (“jei ne kalbininkai, ligi šiol sakytume sierčikai ir raiferšliusas“), tuomet išsijuosus ir begėdiškai skiedžiama, girdi, kitose šalyse kalba irgi norminama beigi reguliuojama, o prigavus meluojant* ir pirštu pabaksnojus, baigiasi pritvojamuoju** argumentu, kad kitos kalbos sau gali leisti bespredielą, o lietuvių kalba yra tokia sena, unikali ir pažeidžiama, kad nelyginkim piršto su vienu daiktu.
Bet klausimas yra labai paprastas. Kalbą arba reikia reguliuoti prievartiniu būdu, arba ne. Kiekvienas kalbos vartotojas arba yra jos šeimininkas, arba ne.
Arba kalbos vartotojas turi Dievo duotą teisę bendrauti su kitais, kaip jam geriausia ir kaip yra priimtina kitiems (o jei jiems nepriimtina, gali neklausyti ir neskaityti), arba iš jo ta teisė atimama ir baudžiamosiomis priemonėmis reguliuojama represinių struktūrų. Ir viskas, daugiau nieko.
Net jei kalbos norminimo institucijos tebebūtų mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomos (geriau šiaipjau nebūtų, bet ne viskas iš karto), tačiau netektų represinio aspekto ir prievartos taikymo privilegijų, 99% šios diskusijos neliktų apskritai. Gali mokslininkai tyrinėti ir klasifikuoti grybus ir krapų veisles kiek jiems patinka, kad tik man nesiūlytų privalomų instrukcijų, kad baravykus galima valgyti, o rudmėsių ne, ir neaiškintų, kokias žoles restoranas turi barstyti ant žuvies, jei nenori susilaukti teisingo gardinimo baudos.
O dabar yra taip: yra kalbos norminimo elitas, autoriteto stoką kompensuojantis baudžiamosiomis galiomis, ir manipuliuojantis kalbos skleidėjais (rašytojais, publicistais, žurnalistais) per neformalų, bet labai disciplinuotą ir uolų (nes įbaugintas iki permanentinio kinkų drebėjimo) represinį aparatą, susidedantį iš bailių redaktorių ir korektorių, besidedančių stilistėmis, ir bona fide stilisčių, kurių vienintelis stilius yra melioravimas be pasigailėjimo, išraunant ir deginant visa kas gyva***.
Ta ideologinė viršūnėlė ne ką mažiau linkusi atsisakyti savo padėties, nei komunistų partija kažkada norėjo atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens visuomenėje. Jų kenksmingą ir destruktyvią veiklą, realiai žvelgiant, gali neutralizuoti tik gaivališkas nepaklusnumas ir nepakantumas diktatūrai. Procesas jau prasidėjo: išaugo kritinė masė žmonių, kurie nepasiruošę klausyti baikų apie baudžiamojo kalbos reguliavimo neišvengiamumą ir būtinybę. Lygiai taip pat kažkada atsirado Sąjūdis, nes radosi labai daug žmonių, kurie netikėjo Algirdo Brazausko teorija apie tai, kad Lietuva negali egzistuoti be Tarybų Sąjungos (nes bankrutuos) ir tikėjo, kad yra ir kiti būdai pasaulyje.
Nėra nė vienos represinės struktūros, nė vienos diktatūros, kuri neaiškintų, kad ji iš tikrųjų yra tik spaudžiamųjų labui ir kad be jos būtų tik blogiau, būtų chaosas ir betvarkė. Taip aiškino sovietinė cenzūra (Glavlitas) (“Dirbame tik skaitytojų labui” – straipsnis M.Gorbačiovo laikais, kelis mėnesius prieš struktūrą panaikinant), taip šiandien aiškina Irane religinė valdžia, aiškinanti, kodėl ajatolų komisijos turi vetuoti kandidatus prieš rinkimus, taip kažkada nesėkmingai ir trumpai aiškino tie, kas sakė, kad Lietuvoje reikėtų tinklalapių pavadinimus ir adresus aprobuoti, kitaip kas ko nori, tas to ir prirašys internete.
Šiandien lygiai taip pat Lietuvoje VLKK aiškina, kad be jų kišimosi į gaminių etiketes galėtų kilti pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei. Jų klausosi būrelis lengvatikių, kurie mikliai vizgina uodegas ir ironizuoja, kad, girdi, jei atsisakysite kalbos reguliavimo, tai gal atsisakykite įstatymų, teismų, policijos ir kelių eismo taisyklių? Su jais ginčytis beprasmiška, tai tegu ironizuoja toliau; svarbiausia, kad jų – atrodo – yra vis mažiau, ir tai džiugina.
Mano vizija Lietuvai yra niūri panika kalbos baudėjų kabinetuose. Kol baudžiamasias institucijas panaikins (o tikiu, ateis ir tokia diena), aš noriu, kad jiems kiekvieną rytą būtų nejauku atsiversti laikraščius ir įsijungti kompiuterius, ir kad pamažu, kaip šaltas rūkas, pro jų kabinetų orlaides ir durų plyšius sunktųsi baugus suvokimas, kad niekas jų nebebijo. Tada beliks tarškinti laiškus laikraščių redaktoriams senomis rašomosiomis mašinėlėmis, ir tie laiškai po kelių dienų grįš atgal, neatsakyti ir be dėmesio, o apačioje subildės laukujos durys ir tils, toldami, šlubo laiškanešio žingsniai.
———————
PASTABOS IR IŠNAŠOS
* Kas pirmas parodys man šalį ir pateiks pavyzdžių, kaip ten irgi valstybinės institucijos atstovai irgi eina į privačią leidyklą, aiškina jai apie ”agresyvią reklamos kalbą, besaikį liepiamosios nuosakos vartojimą siužetuose” ir leidyklai priekaištauja už “necenzūrinių žodžių vartojimą grožiniuose kūriniuose” ir nurodo į “galimybę jų išvengti”, o paskui giriasi apie tai savo tinklalapyje, padovanosiu Užkalnio knygą su asmenine dedikacija. Tik prašau su atsekamais pavyzdžiais, o ne šiaip nurodinėti Prancūziją ir Islandiją, nes be pavyzdžių nesiskaito.
** Pritvojamasis teiktinas vietoje pritrenkiantis.
*** Aš asmeniškai neturiu kuo skųstis. Mano visas knygas redagavo drąsi, savo protu dirbanti ir stebuklus daranti “Baltų lankų” redaktorė Asta Bučienė. Bet ne visiems taip pasiseka.