O vis dėlto drįsčiau pagarbiai nesutikti su garbiųjų kūrėjų nuomone, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra lietuvių kalbos progreso stabdis ir originalumo bei kūrybiškumo naikintoja.
Suprantu, kad abu autoriai yra išpampę nuo kūrybinių galių, kurioms išreikšti lietuvių kalba tampa per skurdi. Kad nors ta nelemta VLKK legalizuotų “plačiai vartojamą”, anot Kristinos Sabaliauskaitės, priešdėlį “da”-, šitokius kūrybinius klodus būtu galima juo atskleisti, pvz., “aš dasipirksiu knygų” pasako daug daugiau nei kaimietiškas, atsilikėliškas ir tikriausiai labai siaurai vartojamas “aš nusipirksiu daugiau knygų” (chebryte, kiekvienam, bent Pegaso kanopos palytėtam, aišku, kad “nusipirksiu daugiau” yra karoče nei daugiau, nei mažiau, bet visiškas kūrybiškumo pravalas).
Dauguma kitų kaltinimų, mestų VLKK pusėn, yra lygiai tokie pat nereikšmingi užgautos savimeilės purkštavimai. Abu autoriai yra didžiai pasipiktinę VLKK bailumu, nes (o, Viešpatie!) oficialų atsakymą į Tomo Vaisetos interviu su Loreta Vaicekauskiene VLKK pasirašė “VLKK”, o ne konkretaus žmogaus pavarde. Man, kaip paprastai moteriškei, atrodo, kad VLKK yra organizacija, kuriai pridera nuomonę pasirašyti visos komisijos vardu - kitaip ji nebūtų oficiali, t.y. komisijos nuomonė.
Antra ypač “šiurkšti”, anot K.Sabaliauskaitės, klaida, kurią savo žvaliomis akelėmis greit pastebi abu autoriai, yra klaida, kurios nepadarytų nė vienas vaikas, kaip pastebi ta pati K.Sabaliauskaitė - o gi žodyje „Queen“ vietoj ”u” neraštingai parašyta “w”. Leiskit pranešti naujieną: VLKK nėra VAKK (Valstybinė anglų kalbos komisija), tad angliškame žodyje pakeista raidelė nė kiek nesumenkina komisijos kompetencijos lietuvių kalbos srityje ir save gerbiantys bei itin kūrybiški oponentai jos nepastebėję pereitų prie tikrai konstruktyvios kritikos.
Neįtikėtina, bet A.Užkalnis savo kritikos VLKK per daug neargumentuoja, ir daugiausia dėmesio skiria VLKK “spiegiančios intonacijos” analizei, kurios, anot jo, “spausdintame žodyje nematyti”, bet galima išgirsti “įsiklausius”. Na, kadangi man rašytą žodį lemta tik skaityti, tad ginčytis su balsais, kuriuos girdi Pegaso balną apsižergęs autorius, nėra prasmės.
Bet štai K.Sabaliauskaitės Pegasas kur kas argumentuotesnis. Ši kūrėja, pasitelkusi anglų kalbos pavyzdį, teigia, kad “tokios sampratos kaip “svetimybė”, barbarizmas, ar skolinys Oxford English Dictionary ir Mirriam-Webster sudarytojams neegzistuoja”. O kaip įrodymą ji tuoj pat pateikia naujadarus: “frenemy”, bromance”, “defriend” ir “chillax”. Būtų ir įtikinama, ir logiška, bėda tik ta, kad nė vienas iš jos pateiktų pavyzdžių anglų kalboje nėra nei svetimybė, nei skolinys, tik angliakalbių kūrybingumo apraiška: “frenemy” sudarytas iš žodžių “ draugas” ir “priešas” (draugpriešis), “defriend” - iš “nu” ir “drauginti” (“nudrauginti”), “chillax” - iš “ramintis” ir “atsipalaiduoti” (“ramlaiduoti”). Taigi angliški šie žožiai - nei skolinti, nei vogti, nei kitaip įgyti, o K.Sabaliauskaitės straipsnis neteko vienintelio argumento, turėjusio įrodyti, kaip “nuo pasaulio” atsilieka blogoji ir žiaurioji devyngalvė VLKK.
Likusi gerbiamos autorės straipsnio dalis - tik neargumentuoti įskaudinto rašytojo, neišsitekusio gimtojoje lietuvių kalboje, parypavimai.
Tačiau mane glumina ne tiek K.Sabaliauskaitės padaryta loginė klaida, pasirenkant netinkamus pavyzdžius, kiek anglų kalbos pasirinkimas kaip pavyzdžio, pagal kurį būtų valdomas lietuvių kalbos vystymosi procesas.
Anglų kalba panaši į lietuvių tik tiek, kiek ryklys panašus į stintą - abi žuvelės ir abi plaukioja vandenyje, visa kita - tik skirtumai. Anglų kalba yra gimtoji 375 milijonams, ir mažiausiai 470 milijonų žmonių naudojasi ja kaip antrąja. Lietuvių kalba gimtoji - trims milijonams (skaičiuojant labai optimistiškai), o ją, kaip antrąją, mokosi vienas kitas keistuolis, na ir dar kai kurios laimingosios antrosios atkakliausių lietuvaičių pusės.
Taigi akivaizdu, kad anglų kalbai greitas išnykimas negresia, lietuvių kalbai - TIKĖKIMĖS, kad irgi ne. Anglų kalba plinta visame pasaulyje, kaip mielas Holivudu mirgantis ir koka-kola salstelėjęs virusas, o lietuvių kalba... na, patys žinot... Anglų kalba veržiasi pas mus „facebook’ais“, „iphone’ais“ ir „MacDonald’ais“, mes “turtiname” lietuvių kalbą “nonsensais”, “glamūrais”, “glianciniais žurnalais” ir “soriukais” (nors dažnai net nesuprantam šių žodžių prasmės, bet vis dėlto kitoniškai, ne “mužikiškai”).
Bet kokią kritiką už tokį “turtinimą” teisinam lietuvių kalbos ribotumu ir skurdumu, nors tikrasis kaltininkas yra tas pats dūstantis ir dvesiantis, apipešiotų sparnų nebeištiesiantis, labiau pasiturinčių kaimynų patvoriuose žolelę skabantis Pegasas. O štai šalia žiežirbom spardosi ir džiaugsmingai žvengia raumeningas jaunas eržilas - angliakalbių Pegasas. Jis gyvas ir pajėgus, todėl anglų kalba nuolat auga naujais žodžiais, kuriuos kuria Timas ir Džonas, o ne Vyriausia Anglų Kalbos Komisija.
Deja, mūsų atveju, kai kūryba klaidingai tapatinama su kitų kalbų žodžių pasisavinimu, VLKK yra ypač reikalinga. Sutinku, kad tai kišimasis į savaiminį kalbos vystymąsi, sutinku, kad VLKK yra biurokratiška ir sustabarėjusi, taip pat, manau, kad ji nesugeba arba net nesistengia pasirinkti prioritetų ir atsilieka nuo lietuvių kalbos kaitos tempo. Nepaisant visko, ji reikalinga. VLKK, atlikdama prievaizdo darbą, niekada nebus populiari, kaip ir labai griežta mama. Angliakalbiai pataria “pasirinkti savo mūšius”: kuo mažiau mūšių, tuo mažiau pralaimėjimų, todėl VLKK turėtų kreipti ypatingą dėmesį į naujai ateinančias, dar neprigijusias svetimybes, o ne kovoti su visomis, net menkiausiomis klaidomis, iš eilės.
Stebiuosi, nors nežinau, kieno nuopelnas yra “išmaniojo” telefono atsiradimas Lietuvoje, nes maniau, kad neišvengsime “smartfouno”, bet kuriuo atveju, reiktų džiaugtis ir mokytis iš šio pavyzdžio, o ne žvalgytis, ką su savo kalba daro angliakalbiai.
Aš džiaugiuosi VLKK pastangomis “eiti į liaudį”, kai pasitelkusi į pagalbą Delfi.lt, komisija bandė įtraukti kiekvieną norintį prisidėti prie lietuvių kalbos augimo, pasiūlant savo sukurtus svetimžodžių atitikmenis. VLKK svetainė yra dažnai papildoma, greitai pateikiami atsakymai į klausimus, nors, tiesą sakant, paklausus, kokį žodį vartoti vietoj “subdivision” (žemės plotą, suskirstytą į individualius sklypus, kurie dažniausiai parduodami skirtingiems pirkėjams), buvau pasiųsta ant trijų žodžių - pas anglų kalbos specialistę (kuria, deja, ir esu), bet aš įvertinu pastangas, nes, manau, kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Aš manau, kad lietuvių kalba būtų gyva ir galinga, jei VLKK labiau apgalvotų, kokias kalbos klaidas skelbti klaidomis (lazanija visada bus itališka, net jei ir pavadinsime ją plokštainiu) ir kaip formuoti savo įvaizdį, o lietuviai pasijustų drąsiais, laisvais, pradėtų pasitikėti savimi ir ne kopijuotų, bet kurtų.
Aš – už lietuvių kalbą be “da” ir be “glamūrinių” Pegasų - užteks ir nuobodaus trumpakojo dobiluose risnojančio lietuviško žemaituko - savito, laisvo ir įdomaus.