Visame pasaulyje jau daugelį metų yra sutariama, kad reikia skatinti aplinkos taršos mažinimą bei remti atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtrą, įtraukiant į šį procesą ir bioenergetiką. Daugelyje pasaulio šalių yra vieningai sutariama, kad alternatyvi energetika yra mūsų planetos energetikos ateitis.
Europos Sąjunga tai pat aktyviai įsijungė į šį procesą ir deklaruoja savo artimiausio dešimtmečio tikslus bioenergetikos srityje: sumažinti CO² išmetimus į aplinką 20–30 procentų bei pirminės energijos vartojimą, žymiai padidinti atsinaujinančių išteklių dalį, o biokuro naudojimą didinti dešimčia procentų.
Biokuras šiandien sparčiai keičia naftos produktus. Pabandykime dar kartą apibrėžti kas yra priskiriama prie šios organinės medžiagos – pirmiausiai tai miškų ūkio pramonės mediena, specialiai auginami energetiniai augalai, iš kurių gaminami pjuvenų briketai, komunalinės atliekos ir biologiškai skaidžios atliekos, pavyzdžiui sodo atliekos, popierius, kartonas. Taip pat biokurui galime priskirti gamybines atliekas, kurias sudaro cukraus gamybos, grūdų, mėsos, žuvies, pieno perdirbimo ir viešojo maitinimo atliekos. Nemažą dalį biokuro sudaro gyvulininkystės ir augalininkystės atliekos, nuotekų valymo dumblas.
Tačiau daugiausiai bioenergetika plečiasi iš maistinių ir pašarinių kultūrų: rapsų, sojų, cukranendrių bei kukurūzų. Puiki žaliava biokurui yra dramblažolė, bet ji auga tik tam tikrose klimatinėse sąlygose. Naudojant naujausias technologijas, visos anksčiau išvardintos augalų rūšys, medienos atliekos ar net mėšlas gali būti perdirbtos į biokurą.
Kokios biokuro galimybės ir žaliavos perdirbimo grėsmės Lietuvoje? Atsakant į šį klausimą pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad mūsų šalyje visiškai pereiti prie biokuro ir pakeisti naftos produktus į biodyzeliną praktiškai šiuo metu nėra įmanoma. Pagal statistinius duomenis Lietuvoje reikėtų visą dirbamą žemę apsėti energetiniais augalais ir vis tiek nesugebėtume pagaminti tiek biokuro, kiek šiai dienai sunaudoja mūsų šalies automobilių, lėktuvų, laivų ir kitos transporto priemonės bei pramonė. Energijos išeiga gaunama iš vieno hektaro energetinių augalų derliaus yra per maža. Norėčiau pažymėti, kad biokuro gamybai yra naudojama tik riebi augalų sėkla. Iš hektaro rapsų per vienerius metus galima išgauti apie 1500 litrų biodyzelino, kuris pagal energijos tankį yra prilyginamas 1400 litrų iškastinio kuro.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad CO² išmetimo kiekis yra 30 procentų mažesnis nei naftos produktų ir taip galėtume smarkiai sumažinti aplinkos taršą. Padidinę biokuro panaudojimą 10 procentų galėtume 20 procentų sumažinti CO² išmetimus ir vykdyti ES iškeltus tikslus aplinkosaugos srityje. Taip pat tai lemtų kitus svarbius veiksnius. Kaip žinome biokurui skirta žaliava pilnai gali augti ir nederlingose žemėse, o tai suaktyvintų nedirbamų žemių panaudojimą ir leistų sumažinti konkurenciją dėl produktyvesnės žemės.
Dažnai biokuras yra kritikuojamas, kadangi jam pagaminti naudojami augalai kurie naudojami ir maisto pramonei, kaip antai kukurūzai ar cukranendrės. Pagal Pasaulio banko atliktą tyrimą yra nustatyta, kad biokuro gamyba iš maisto pramonei skirtų augalų, besivystančioms šalims gali pakelti kainas 75 procentais. Dėl pasėlių nesėkmių ir pasikeitusių mitybos įpročių besivystančių šalių rinkose jautriai reaguojama į žemės ūkio naudmenų skirtų maistui pasiūlą. Didėjančios gyventojų pajamos Kinijoje ir Indijoje lėmė didesnį poreikį galvijų mėsai, kuriai išauginti ūkininkai naudoja nemažai pašarinių augalų kaip maistinius produktus.
Atsižvelgiant į pasaulinę praktiką galime drąsiai teigti, kad Lietuvoje artimiausiu metu išaugs paklausa žemės plotams bioproduktams gaminti. Visa tai lems padidėjusį poreikį gyvulinės kilmės produktams, maisto produktams ir lems jų kainų kilimą.
Šiandien Lietuvoje jau yra nemažai biokuro perdirbimo gamyklų, nors jų žaliavos poreikis nėra didelis bei nesudaro žymios įtakos atliekų produkcijos kainoms, tačiau vienareikšmiškai šis poreikis didės ir tuo pačiu didins žaliavos kainas.
Kiekvienais metais sparčiai kyla poreikis energetinių augalų auginimui, taip pat šiaudams. Naujai kuriamoms ir jau veikiančioms gamybinėms įmonėms, kurios perdirba biomasės formos granules bus reikalinga specialiai užaugintos žaliavos iš maždaug 100 tūkstančių hektarų, kad vyktų nenutrūkstamas biokuro gamybos ciklas. Lietuvos ūkininkai turėtų atsižvelgti į naujausias žemės ūkio plėtros tendencijas ir taip koncentruoti savo veiklą, kad atsižvelgiant į ES tikslus būtų galima tinkamai pasiruošti ateities permainoms.
Derlingos žemės plotai mūsų šalyje nedidėja, tačiau alternatyviai energetikai, kuri neišvengiamai sparčiai plėtosis Lietuvoje, reikalinga vis daugiau teritorijos, kuri galėtų būti naudojama žemės ūkio tikslams pasiekti ir bioenergetikai. Ypač svarbu yra Lietuvos ūkininkams ateityje rasti gamybos pusiausvyrą tarp biokuro ir maisto gamybai skirtų augalų, taip pat mažinti konkurenciją dėl žemės plotų ir įtraukti įsisavinti nedirbamus žemės plotus. Visi šie veiksniai įtakoja kainų kontrolę vidaus rinkos maisto produktams ir žaliavai.