Todėl vienu metu pagalvojau, jog anoji specialiai siekia paerzinti publiką, kiek dirbtinai provokuoja diskusiją, užmeta, kaip sakoma, masalą visiems lengvatikiams.
Galimas daiktas, įsiveldamas į šią diskusiją esu tik auka, papuolusi į paspęstus spąstus (nuo sovietmečio laikų, kai vieno jaunimui skirto žurnalo puslapiuose akis vis užkliūdavo už nesibaigiančios, pakurstamo diskusijos apie tai ,,nuo kada galima pradėti lytinį gyvenimą“, labai aiškaus profilio diskusijoms jaučiu kažką panašaus į alergiją), tačiau pareigą sugrąžinti vieną seną skolą nusveria, todėl ryžtuosi pakelti mestą pirštinę.
Lengviausias kelias priešgyniauti autorei būtų prisiminti garsių sportininkų, tapusių dar garsesniais mokslininkais, menininkais ar politikais, pavardes. Tačiau tokie pavyzdžiai dar neleidžia išsemti diskusijos, nes visada galima prisiminti atvejus, kai baigusi sportinę karjerą garsenybė visai išskydo, nusigyveno, tapdama gyvu priekaištu buvusiems gerbėjams.
Vis dėlto vienas pavyzdys prašosi pats ir nuodėmė būtų jo nepaminėti. Pats garsiausias visų laikų spiritualistas, radikaliai priešpastatęs kūną ir dvasią ir teigęs, jog kūnas yra sielos kalėjimas, kalbu čia, kaip suprantate, apie Platoną, buvo, šiandienos terminais kalbant, profesionalus sportininkas, kuris atsakingai rengėsi dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir tik po to kažkaip pamiršo šį reikalą.
Platonas – tai antikos filosofo pravardė, kilusi nuo graikiškos žodžio „platos“, lietuviškai verčiamo kaip „platusis“. Kaip liudija Diogenas iš Learteso, „plačiuoju“ filosofas buvo pramintas dėl savo plačių pečių. Labai simptomiškas ir įsipaišo į mūsų diskusiją tas pavardės interpretacijos įvykis, jog vėlesniais laikais toks Olimpiadoras įrodinėjo, kad filosofas taip pramintas buvo dėl savo plačios kaktos (kontekstas rėksmingai skelbia, jog būti atletiškos išvaizdos filosofui kažkaip tarsi ir netinka).
Ta pačia proga prisimenu, jog kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų yra bandęs įtikinti aplinkinius, jog lietuvių kalboje žodis „dvasia“ kyla nuo žodžio „dvasna“. Vis dėlto nesunku pastebėti, jog tokia linkme suprantant dvasios galimybę, dvasia turėtų būti apibrėžiama kaip trūkumas arba defektas. Pats būčiau linkę šį žodį suprasti kitaip, tačiau drauge gerai žinau, jog geriau būtų išvis nevartoti tokių užkeikimų, kurie ne tiek padeda suprasti reikalo esmę, kiek nukreipia dėmesį.
Kaip jau užsiminiau, į šią diskusiją įsivėliau, regis, neatsitiktinai, o, galimas daiktas, dėl to, jog pats keletą metų ankstyvoje jaunystėje sportavau kaip profesionalas tikslia to žodžio prasme. Man kažkurį laiką „priklausė“ kažkurios jaunimo amžiaus grupės (regis, jaunučių) Lietuvos trišuolio rekordas.
Negaliu užmiršti iki šiol, jog kaip tik sportuodamas ir bendraudamas su kitais sportininkais sutikau daug nepaprastai įdomių žmonių, spalvingų asmenybių. Ypač sekėsi su treneriais, apie kuriuos, kaip apie įspūdingas asmenybes, būtų galima papasakoti begalę istorijų.
Štai treneris Petras Dromantas, netikėtai miręs prieš kelerius metus, mane sugebėjo įtikinti, jog tarp žmogaus intelektinių gebėjimų ir sėkmės siekiant aukščiausių rezultatų sporte yra tiesioginis, nors ne visada pastebimas ryšys. Pavadinkime tokį teiginį „P.Dromanto aksioma“. Iš tiesų, tai yra kažkas panašaus į „geležinį dėsnį“, beveik nepripažįstantį išimčių.
Dėl korektiškumo sumetimų neminėsiu pavardžių, tačiau permeskime akimis savo vaizduotėje iškiliausius Lietuvos sportininkus, garsinusius šalį, pirmojo ryškumo mūsų žvaigždes. Taip, dažnai jie būna nesušukuoti, kartais arogantiški, tačiau visada turintys ką pasakyti, mokantys pašmaikštauti, stipriai atsikirsti (apie D.Rimšaite bus atskira kalba). Neturiu rankose protingumo kriterijaus, tokios stebuklingos liniuotės, tačiau kvailais anų nėra nė mažiausios galimybės pavadinti jokiu pretekstu.
I.Gailiene rašo: „Nepertraukiamas rūpinimasis raumenų būkle ir jos gerinimu nesudaro prielaidų intelektui lavinti“. Tačiau dar Herakleitas yra sakęs, jog didelis žinojimas, daugžinystė nedaro žmogaus protingu, juolab išmintingu. Kartais intelekto pumpavimas, intelekto „raumenų“ auginimas žmogui tampa tokiu savitiksliu dalyku, jog primena pačius blogiausius sporto pavyzdžius.
Iš tiesų lietuvių kalba įgalina skirti tai, kas yra intelektas, ir tai, kas yra protas. Dingojasi, jog proto „neišmokinsi“ net ir labai stengdamasis, jį tarsi reikia turėti iš anksto arba kažkaip panašiai. I.Kantas bukumą, kvailumą yra apibrėžęs kaip refleksinės sprendimo galios trūkumą, kai žmogus nesugeba pritaikyti principo atskiram atvejui, bendros taisyklės - konkrečiam pavyzdžiui. Sportiniai žaidimai, o ypač krepšinis, kaip atrodo bent man, daug kur yra grindžiami tokios sprendimo galios sėkmingu išbandymu.
Garsus teologas Karlas Rahneris studijoje „Žaidžiantis žmogus“ yra linkęs pasaulio sukūrimą pavadinti savotišku Kūrėjo Žaidimu. Taigi galima tokia mechaninė, bet ne visai klaidinga išvada, jog Dievas yra Sportininkas.
Kaip atrodo man, autorė akivaizdžiai klysta, priešpastatydama profesionalųjį sportą kaip niekam nereikalingą jėgų švaistymą mėgėjiškam nusiteikimui pasportuoti, pasimankštinti. Nėra abejonių, jog kvapą gniaužiantys, aukščiausi sportiniai pasiekimai yra svarbiausias akstinas pamėgti tą ar kitą sporto šaką, bandant mėgėjiškai pamėgdžioti profesionalų pasiekimus (ypač tai akivaizdu tarp vaikų); užbrėžiamas čia unikalių pasiekimų pavyzdys tampa masiškumo sąlyga.
Tačiau autorė yra visiškai teisi, teigdama, jog būtų pernelyg didelė garbė D.Rimšaitei, jeigu bandytume kažkaip sureikšminti jos nevykusius apsisprendimus.
Prisimindamas šį nykų atvejį, pagalvojau, jog kartais atsitinka taip, jog moteris tarsi užgimsta tapti karve ar Karve (retai taip būna, bet pasitaiko) ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, sukarvėja. Tai vis tik daug blogiau nei taip pat retai pasitaikantis įvykis, kai moteris ima ir sukurvėja. Pastaruoju atveju yra kažkokia nauda visuomenei, kai tuo tarpu pirmuoju atveju lieka tik besiplaikstant uodega.