Mes juk beveik visi vaikštome be kepurių! Išeitų, kad mes turėtumėme viską suprasti tik metę žvilgsnį, bet...
Aš net neabejoju, kad mus visus, eilinius Lietuvos piliečius, vergaujančiais avinais laiko visi aukštesnio rango politikai, visokiausių ministerijų ir departamentų klerkai, savivaldybių lygio tarnautojai. Mane stebina mano paties ir visų paprastų mirtingųjų kantrybė gyvenant visiško beteisiškumo, nesąžiningumo ir paniekos žmogui, jo žeminimo fone.
Bandau pagrįsti savo teiginius ir pajuntu, kad išties – kalnai istorijų, veiksmų tų žmonių, kurie valdė ir valdo šitą šalį, vadinamą Lietuva, kurie kūrė ir kuria įstatymus, kurie turėtų užtikrinti mūsų visų lygias teises ir laisves, skatintų ekonomikos vystymąsi. Tų faktų – dešimtys ir šimtai, bet aš bandau prisiminti kažką, nes jų iš tiesų tiek daug, kad net visų prisiminti jau nebeįmanoma – kaip anekdotų.
Oooo, štai kaip gerai pakabinau mėšlo vienu mostu!
Kažkaip mintys vis sugrįžta į 1990–1991 metus, kai mano tėvai, kurie skaudžiai nukentėjo nuo sovietinio režimo, pasakė apie didį vadą V.Landsbergį, kad jis nieko gero Lietuvai neatneš, o tik sukels tautos viduje priešpriešą. Tada aš negalėjau patikėti tuo, net pasakiau, kad kaip jūs galite taip kalbėti šitiek nukentėję.
Dabar aš juos suprantu ir galiu patvirtinti: tas žmogus yra tipiškas revoliucionierius-griovėjas. Tokie kaip jis iš principo negali nieko sukurti. Tokie gali tik griauti. Aš tikrai neturiu galvoje Sovietų Sąjungos ar kolchozų (turbūt dauguma apie tai ir pagalvojo), nors jo indėlis į tai, kad mūsų šalis tapo kolchozu, yra neabejotinas.
Jo ir jam nuolankiai tarnaujančių žmonių poelgiai bei veiksmai padarė viską, kad mūsų tautiečiai, kurių čia jau nebeliko nė 3 milijonų, nekęstų vienas kito, masiškai emigruotų apimti nevilties dėl šalyje esančio neteisingumo.
Šalyje dėl jo vykdomos politikos susikūrė vadinamųjų valstybininkų arba labiau nusipelniusių asmenų klanas, kurie gali traktuoti įstatymus kaip panorėję, už ištikimybę vadui keliauja iš posto į postą, o jeigu sulaukia bent mažiausios pastabos dėl savo veiksmų, būkite ramūs – jie paklaus jūsų: „O kur tu buvai per Sausio 13-ąją?“
Nuolatinis tautiečių niekinimas tokiais epitetais, kaip „šunauja“, „silpnapročiai“, priešų ieškojimas tiek viduje, tiek išorėje – tai pagrindiniai šio žmogaus bruožai ir tikslai. Nors mes jau ne pirmi metai esame NATO nariai, bet vis tiek mus gąsdina Rusijos okupacija. Vokiečiai, Prancūzai kalbasi su rusais,o mes statome kinų sieną.
Naujausi jo pasisakymai apie karstus su Lenkijos vadų palaikais – jau ne kas kita, kaip proto praradimo požymis. Jo uolūs mokiniai iš vado viską perėmė. Turiu pripažinti, kad vadas – geras mokytojas.
Kabinu mėšlą jau su dviguba energija!
Pažiūrėkime, ką mes turime šiandien ir kaip su mumis elgiamasi.
Man gaila ir apmaudu žiūrėti į mitinguojančius ir protestuojančius tautiečius. Kažkokie abstraktūs verkšlenimai, jokių esminių reikalavimų. Valstybininkai tik trina rankomis ir, esu tikras, džiūgauja matydami, kaip mitinguojantys net sakinio suregzti negali, o ką jau kalbėti apie esminius dalykus. Matyt, kad protas jau bus kone visas emigravęs.
Tautiečiai, baikit jūs kvailintis su savo smulkmeniškais ekonominiais reikalavimais (kasos aparatai, atlyginimai). Čia juk sistemos reikalas. Valstybėje reikia viską keisti iš pagrindų. Čia ne mano žodžiai – taip inauguracinėje kalboje pasakė mūsų vadovė D.Grybauskaitė. Po tos kalbos aš tyliai pradėjau laukti: o gal vis dėlto kažkas bus naujo?
Toks tautos palaikymas – tik naudokis juo darant esminius pokyčius. Velnias, tik du dalykai nauji atsirado – tai kirviu kapotas kalbos stilius ir akivaizdžių tikrovės faktų tautai priminimas. Na ką, ačiū ir už tai, nes tikrai daug žmonių visų valstybės gyvenimo faktų taip akylai neseka.
Matau, mėšlo bus mažai. Kad jį kur!
Taigi, man tai reiškia, kad mes statėme šalį ant kreivų pamatų, ir anksčiau ar vėliau mums teks grįžti į pradžią. O esminiai dalykai, kurie turi būti keičiami – konstituciniai. Čia mano, vergaujančio avino, nuomonė.
Aš įsivaizduoju, kad pirmiausia turi būti sutvarkyta rinkimų tvarka, nes dabar yra ne demokratija, o jos parodija. Tai tvarka, primesta mums, kuriai esant mes visada išsirinksime tuos pačius kandidatus arba jų klonus ir iš esmės valstybėje niekas nepasikeis.
Rinkimuose į Seimą turi nelikti jokių kandidatų sąrašų, nes tai be galo neteisinga tvarka, kai pusė įstatymų leidėjų už nieką ir niekam neatsako.
Paklauskite savęs: ar galite pateikti klausimą tokiam kandidatui vykstant jo kampanijai? Jūs jį pamatysite televizijos ekrane už vado nugaros arba, geriausiu atveju, šalia, jeigu jis bus susimokėjęs pakankamai už vietą sąraše.
Galbūt ir Seimo narių skaičių reikėtų pamažinti. Bet čia jau detalės.
Įsitikinęs, kad taip bus daugiau sąžinės ir proto, nes veiks realesnis rinkėjų filtras, kuris neleis ten patekti televizijos teletabiams. Šitas dalykas yra esminis, nes nuo to viskas prasideda – Vyriausybė, ministrai, departamentų vadai, teisėsaugos ir tt.
Manau, kad, jeigu šie pokyčiai neįvyks, mūsų valstybėje gerai nebus.
Oi, pakabinau tiek mėšlo, kad net surikau: „Politikai, gana tyčiotis!“
Pagalvojau – o gal aš neteisus? Tada pažvelkime į Konstitucinio Teismo pažeminimo procedūrą dviejų teletabių apkaltos procese. Manau, kad bet kokioje kitoje save gerbiančių piliečių valstybėje po tokių veiksmų parlamentas išsivaikščiotų.
Kas buvo Lietuvoje? Ogi tie, kurie garsiausiai šaukė, kad Seimas negali toliau dirbti po tokio fiasko, nutarė mums, vergaujantiems avinams, surengti eilinį spektaklį – pradėjo rinkti parašus dėl Seimo pasileidimo.
Žinot, būtų labai juokinga, tačiau tai – bjauru. Kam gi rinkti tuos parašus, kai akivaizdu, kad reikiamo kiekio parašų dėl kitoje pusėje esančių kitų niekšelių nesurinksite? Taigi, nueikite organizuotai į Seimo raštinę ir padėkite mandatus. Jūsų juk buvo net apie 50 narių. Argi likę galėtų normaliai dirbti? Čia ir esmė. Jūs atrodėte tokie principingi, pakėlę oriai galvas.
Bet juk esame vergaujantys avinai. Ar mes ką suprantame didžiojoje kolūkio politikoje?
Na, ir sunkumas to mėšlo...
Krizė. Man, paprastam vergaujančiam avinui, jau 2007 m.buvo aišku, kad krizė bus. Aš tik retkarčiais pažiūrėdavau CNN ar kitą neteletabinį žinių kanalą. Ir tai tik tada, kai šakes galėdavau padėti trumpam į šalį. Juk valstybininkai, vieni būdami valdžioje, kiti – opozicijoje, nieko mat nežinojo apie Volstrito reikalus ir nematė, kas vyksta pasaulyje.
Aš asmeniškai jais tikiu, nes kai nematai toliau savo kišenės, tai tikrai sunku pamatyti truputį toliau, o čia dar ir smegenų reikia turėti. Suprantama, daugiau, nei turi teletabiai. Būčiau sužavėtas, jei politikai tai galėtų paneigti.
Juokingiausia, kad vyriausias statistas buvo ponas Šemeta, konservatorius, kuris visus mūsų ekonominius skaičius įdėmiai stebėjo, o dar juokingiau, kad jis dabar Briuselyje ir dar rimtame poste, girdėjau. Tikiuosi, ten jo nelaiko rimtu.
Vagiam viską, ką tik įmanoma. Imam grynaisiais, medžiagomis ir net Gedimino prospekto suoliukais. Gal ir banalu, tačiau tikrai drįstu teigti, kad vagiama viskas ir visur.
Pažiūrėkime į Valdovų rūmus. Ir ką aš turėsiu pasakyti savo vaikams eidamas pro šalį? Tai – paminklas korupcijai!? Čia pats simboliškiausias pavyzdys, kaip galima sugadinti viską.
Dabar paklauskite savęs: kaip aš jaučiuosi sužinojęs, kad esu skolingas valstybei 1 ar 2 tūkst. Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio? Turbūt, nekaip? Vagys, kurie statė šį betono gabalą, pavogė ir yra skolingi mums dešimtis ir šimtus milijonų. Kaip manote, juos slegia sąžinė, jie sėdės? Aš manau, kad ne. Žuvis seniai visa supuvusi.
Dar vienas neišdegęs projektas – atominė. Valdovų rūmų nesugebame pastatyti, o pasišovėme atominę jėgainę! Gaila, toks „atkatas“ prasmegs skradžiai! Vėjai stogus verčia, bet apie vėjo jėgainių parkus mūsų klerkai nenori nė girdėti. Iš vėjo kyšio nepaimsi juk.
Gerai tas vėjukas kabinant mėšlą, bent atgaivina.
Valstybinių įmonių ir valstybinių užsakymų velnio ratas sukasi. Jis įsisuko praktiškai beviltiškai. Milijonai plaunami „atkatų“ forma. Paimkime, pavyzdžiui, Lietuvos paštą. Neatsimenu, kad šita įmonė kada nors būtų turėjusi pelno, bet atlyginimai vadovams ne tik buvo mokami laiku, bet, spėju, tikrai nemažėjo.
Ar gali būti taip privačiame versle? Visur nuostoliai dengiami iš biudžeto, t.y. iš mūsų kišenių. Ir taip visur. Šitas velnio ratas turi būti sustabdytas.
Kabinu mėšlą taip sparčiai, kaip niekada dar nekabinau.
Tiesa, dar šis tas apie padorumą ir patriotinį kuklumą. Jeigu pastebėjote, tai mūsų signatarai jau nebe Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai. Jie dabar jau Nepriklausomybės Akto signatarai. Ir kuklumu jie nepasižymi nepataisydami žmogaus, kuris juos taip pavadina. Bet tai dar trupiniai. Jie nenori atgulti amžinojo poilsio kartu su visais mirtingaisiais – jie turi atskirą signatarų kalnelį.
O juokingiausia buvo tada, kai, įtvirtinus nepriklausomybę, visi suskubo ordinų į Prezidentūrą su prikabintais prie jų sklypais. Net vienas antimaterialistas katalikas, nešęs labai sunkų kryžių per visą Lietuvą, prisiminė, kad irgi nusipelnė sklypo. Pamenu, buvo labai supykęs, jautėsi neįvertintas.
Ką gi, tokia realybė, mėšlo kaip daug, taip daug…
Beje, kokia kraupi emigracijos banga. Kas beliks čia, kas mokės mokesčius? Kas gi, pagaliau, mėšlą kabins? Netikiu, kad tai mums nerūpi. Kokia turi būti supuvusi valdžia, kad taip niekintų savo tautą versdama palikti šalį savo pačios piliečius arba svetur praleisti savo pačius nuostabiausius ir produktyviausius metus?
Sovietai tiek neišvežė į Sibirą prievarta, kiek žmonių savo noru palieka šitą ašarų pakalnę dabar. Kaip galima ramia sąžine gaunant milžinišką atlyginimą su visais įmanomais priedais ir neraudonuojant sėdėti Europarlamente, kai visi aplinkui žino apie tavo šalies emigracijos mastus, pensininkų gaunamus apgailėtinus 800 Lt? Kaip Europos Sąjungoje galimi tokie skirtumai? Kur mes atsidūrėme?
Galima būtų tęsti šias mintis iki begalybės, bet gaila šakių, visos net sukaito.
Viliuosi, kad mes nesame bepročiai ir visi suprantame, kas čia vyksta.
Žmonės, pradėkime mąstyti! Pateikite sau paprastus klausimus ir pabandykite į juos patys atsakyti. Netikėkite tų niekšelių jums iš anksto paruoštais atsakymais.
Tai mūsų šalis – mūsų tėvų ir vaikų. Po perkūnais, kodėl mes leidžiame saujelei niekšelių šitaip iš mūsų tyčiotis? Jie vagia mūsų ir mūsų vaikų ateitį.
Pradėkime dar kartą nuo esmės, nes daugiau galimybės pradėti galime ir neturėti.