Tačiau aš gerbiu šią moterį už tai, kad ji turėjo pilietinės drąsos iškelti save kaip nepriklausomą kandidatę, savarankiškai pateikti rinkimų programą ir stoti į nelygią kovą su politinio gudravimo patirtį turinčiais mūsų rajono politikos „liūtais“.
Rinkėjai džiaugiasi, kad turi galimybę pasirinkti partijų autoritetais nesidangstančius kandidatus, kurie į politiką eina savo lėšomis, nešvaistydami valstybės pinigų agitacijai. Tačiau nepartinių kandidatų, tarp jų ir L. Šlamienės, lankstinukai straipsnyje vadinami agitaciniais popiergaliais, plakatai - agitaciniu šlamštu. Siekiama sudaryti nuomonę, kad partinė rinkimų agitacija - jau kone muziejinė vertybė. Taigi, kyla klausimas, ar spjaudymas ant politinio oponento galvos pas mus tapo demokratijos norma ir principu?
Ant straipsnyje išspausdintos nuotraukos, kur kandidatė savo plakatą yra iškabinusi ant savo parduotuvės lango, parašytas keistas komentaras - L.Šlamienė lyginama su lašiša, kuri parduodama šioje parduotuvėje. Tada jau nieko nesuprantu, nes man teko matyti vienos partijos plakatą su penkiais „geriausiais“ gėlių parduotuvėje, tai juos, tikriausiai reiktų laikyti narcizais su tulpe viduryje. Arba tas pats plakatas ant “Pagundos“ parduotuvės ir ten veikiančios treniruoklių salės durų tikriausia reiškia, kad tai geriausi kūno statybos meistrai?
Taip galima nusipaistyti iki begalybės.
Nepriklausoma kandidatė L. Šlamienė straipsnyje kaltinama dalijanti rinkėjams dovanėles. Keista straipsnio autoriaus nuomonė apie radviliškiečius – tarsi tie, kurie gaus maišelį su rinkimų agitacija ar šratinuką, kaip besmegeniai puls nieko negalvodami balsuoti už L.Šlamienę. Patikėkit, tokie numeriai seniai atgyvenę. Juk pašto dėžutėje rastas „ Radviliškio naujienas“ Nr. 6(277) su mano minėtu straipsniu taip pat galima laikyti neįvardytos, bet gerai Radviliškyje žinomos partijos dovanėle. Juk šis laikraščio numeris turi savo prekinę vertę, buvo parduodamas prekybos vietose, o man ir mano kaimynams buvo padalytas dykai.
Mes, rinkėjai, nesame kvailiai, žinome, kad rajono spauda gina rajono valdžios ir jų partijų interesus, liaupsina jų nuopelnus, nuolat iš šio laikraščio pirmųjų puslapių į mus žvelgia savimi patenkinti tos pačios partijos lyderių veidai.
Pataikavimo vietos valdžiai įspūdį sustiprino minėtame numeryje įdėta “pasaka apie mero medinį namelį ant vištos kojelės“ ir jo nepabaigiamus gerus darbus. Įdomiausia, kad šis straipsnis buvo perspausdintas ir kitame rajono laikraštuke „Mūsų kraštas“ Nr.6 (7862). Tai kvepia valdančiųjų naudojimusi tarnybine padėtimi, nes kiti kandidatai laisvai naudotis žurnalistų paslaugomis savo nuopelnams pareklamuoti tikrai neturi galimybių.
Rinkimų kampanijoje pasigendu politinių jėgų dialogo, diskusijų, gražios ir turiningos politinės kovos. Nepriklausomi kandidatai, kurių dauguma yra naujokai politikoje, ignoruojami. Jie man primena don kichotus, kovojančius su vėjo malūnais ir kuriems taikoma taisyklė, kad vienas lauke ne karys.
Rajono visuomenė taip pat kol kas abejinga tiems, kurie už savo padarytus ar nepadarytus darbus nebijo asmeninės atsakomybės, nesiekia pasislėpti už partijos nugaros. Didžiausia atsakomybė už visų mūsų ateitį yra mūsų, rinkėjų, rankose. Eikime į rinkimus pasikliaudami savo nuomone, neleiskime savęs papirkti nors ir saldžiais pigiais pažadais.