Nelengva šiais laikais lietuviams. Sako žmonės: pinigų nėra, valdžia bloga, o Seime tai vien vagys! Vagia iš mūsų, nekaltų piliečių, kurie centą prie cento deda, suprask, taupo. Ir klimatas neįtinka – lyja, šalta. O vasarą – per karšta. „Geriau emigruosiu!”, – džiaugiasi savo genialia mintimi lietuvis. „Plytas dėliosiu, cementą nešiosiu! Bent užsidirbsiu”.
Perdedu? Galbūt ir per daug ironizuoju lietuvio emigranto paveikslą, tačiau nuo realybės nepabėgsime. Palieka tas lietuvis savo žmoną, tris vaikus, prie namų stovintį ąžuolą, kadaise dar visai mažą, sodintą jo rankomis. Išvažiuoja už jūrų marių, kartais net vandenynų. Lyg pasakose – laimės ieškoti. Ir kartais naivūs, kaip vaikai, besiklausantys tų pasakų, mano, kad tą laimę ras.
Ar įmanoma rasti laimę kitoje šalyje? Žinoma, nedvejotų daugelis. O tada aš paklausčiau dar kartą. O kas yra laimė? Pinigai? Tada taip, žemai lenkiuosi, jūs savo laimę jau radote. Sunkiu prakaitu užsidirbote. Bet amerikiečių rašytojas Henry Davidas Toreau kartą yra pasakęs: „Už pinigus neįsigysite to, ko reikia sielai“. Nesvarbu, kokius turtus gali susikrauti emigravęs žmogus, bet už tuos pinigus jis nesugebės nusipirkti prarasto laiko.
Laiko, kurį praleido be mylimos ir jį mylinčios šeimos. Bet juk šiuolaikinės technologijos – visagalės, suskubtumėte prieštarauti man. Keliais mygtuko spustelėjimais kompiuterio ekrane galima išvysti visą savo šeimą, bendrauti su jais, kiek tik širdis geidžia.
Tačiau kad ir kiek informacinės technologijos būtų pažengusios į priekį ir globalizavusios pasaulį, būdamas kitame pasaulio krašte, tu negali pajusti žmonos bučinio ar šilto vaiko apkabinimo. Negali užuosti garuojančios vakarienės kvapo ar išgirsti malonaus augintinio Brisiaus amsėjimo. Geriausiu atveju, po sunkios darbo dienos tave pasitinka kitas „laimės ieškotojas“ – kambariokas. O vakarienę atstoja kelios juodos duonos riekės ir skilandžio gabalėlis, pirktas „toje lietuviško maisto prekių parduotuvėje už kampo“, į kurią su nostalgija užsuka kiekvienas emigravęs lietuvis.
Kartais ant stalo atsiranda ir lietuviškos degtinės butelis ilgesiui nuplauti. Tačiau šeimos ilgesys taip greitai nedingsta. Jis kaip kirminas graužia, graužia ir galutinai palaužia. Belieka arba sugrįžti, arba taip ir gyventi – viena koja ten, kita čia. Dėl šios priežasties aš negalvoju apie emigraciją.
Materialinės gerovės ir kitų vertybių kovoje didesnę persvarą turi mano vertybės. Jas jau nuo mažumės man įdiegė šeima. Aš žinau, šeimą privalu branginti ir puoselėti. Ir ne tik dėl savęs. Juk šeima – tai pati mažiausia visuomenės dalelė. Tik šeimoje ir tik iš jos į visuomenę įsilieja nauji žmonės. Kokie jie bus ir kokią visuomenę suformuos, lemia toje šeimoje išugdytos moralinės vertybės ir elgesio normos.
Argi ne paradoksas? Skundžiamės nedarna valstybėje, dėl to ją paliekame, tačiau net nesusimąstome, kad mūsų pačių poelgiai turi tam įtakos. Įdomu, koks naujas visuomenės veidas susiformuos, kai jos pagrindą sudarys žmonės, užauginti tik vieno tėvo, o galbūt tik senelių. Ar tik nebus taip, lietuviai emigrantai, kad bėgote nuo vilko, o užšokote ant meškos?
Šeimos ilgesys ne vienintelis, kuris užklumpa emigravus. Juk norint palikti šeimą, dar reikia ją turėti. O šiais modernios meilės laikais santuoka, kaip ir kitos pagrindinės šeimos vertybės, paminta po kojomis. Tačiau net ir neturintis šeimos žmogus, emigravęs patiria ilgesį.
Kalbu apie tėvynės ilgesį. Nesvarbu, kaip giliai kosmopolitizmas būtų įsišaknijęs pasaulyje, o visų valstybių sienos atviros, žmogaus širdis vis vien priklausys tam tikrai vietai – jo tėvynei. Mano atveju, Lietuvai. Ir tai daug daugiau nei teritorija apibrėžta sienomis.
Tai mano protėvių žemė. Mano būsimų vaikų ir anūkų žemė. Lietuva, nedidelė teritorija Europos viduryje, jungia kartą iš kartos, šeimą iš šeimos. Tai mūsų tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Aš žvelgiu į istorinę praeitį ir matau didybę.
Matau Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, kurios stiprybė buvo visai ne žemėse, kurias taip dažnai prisimena ir lyg pasenusiu trofėjumi didžiuojasi lietuviai. Vytautas savo arklius girdė Juodojoje jūroje! Juodojoje jūroje! O jums gyvenimas dar per mažai juodas? Ši teritorija nereiškė nieko. LDK viduje vyravo tolerancija, pagarba - žmonės gerbė savo didįjį kunigaikštį, o jis - juos. Tai ir lėmė to meto šios šalies didybę. Žmonės mylėjo savo kraštą, buvo pasiryžę išlieti ne vieną prakaito ar kraujo lašą dėl jo.
Tačiau bėgo metai, padėtis keitėsi. Ir narsius karius, kurie atnešė Lietuvai istorines pergales, pakeitė kiti. Nebe narsūs, o godūs. Visi esame girdėję apie Abiejų Tautų Respublikos nuosmukį, o galiausiai ir išnykimą iš to meto žemėlapių. Dėl to galime kaltinti bajoriją, kuriai buvo suteikta liberum veto teisė.
Bajorai nepaisė valstybės poreikių, o pirmenybę teikdavo saviems. Nors ne vienas iš mūsų negyveno XVIII a., tačiau ši situacija girdėta. Dabartinė Lietuvos padėtis turi panašumų su to meto ATR. Palyginkime - anarchija valstybės viduje, bajorai neatsisako savo privilegijų, kurios trukdo vykdyti valstybei naudingas reformas, išvaistytas valstybės iždas.
Šiandien matome deficitinį valstybės biudžetą, Seimą, kuris taip pat nesugeba funkcionuoti kaip vieningas valdžios organas, o valstybės viduje, tiksliau žmonių širdyse – nerimas. Nerimas dėl ateities, kuris priverčia emigruoti.
Tačiau prieš susikraunant lagaminus, reikėtų geriau pagalvoti apie Lietuvos istoriją. Istorija – lyg matematinė parabolė, kurioje aiškus kilimas ir nuolydis. Galbūt mes ir gyvename nuosmukio laikotarpyje, tačiau tereikia prisiminti, kad ne vieną tokį nuosmukį jau esame įveikę. Net kai mūsų apskritai nebebuvo likę. Ir tuomet lietuviai nenuleido rankų, nesikrovė daiktų ir neemigravo. Jie kovojo.
Ar kovotumėme dabar? Daugelis teigtų, kad dabar tiesiog nėra susiklosčiusių aplinkybių, kai reikia ginti savo šalį. Bet aš manau, kad šis nelengvas metas Lietuvai yra būtent viena iš tokių situacijų. Verčiau bėgę iš Lietuvos, gal reikėtų sustoti ir paklausti savęs: o ką aš galiu padaryti savo tėvynės labui?
Ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Iš tikrųjų, kad ir kaip mes prisiekinėtume meilę Lietuvai, rašytume gražiausias eiles apie jas, tai tik žodžiai. Žodžiai, kurie glosto emigranto savimeilę, lyg sakydami – aš vis dar nepamiršau tavęs, Lietuva! Ir vienas žymiausias Lietuvos išeivis, poetas, retoriškai klausia: „Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?“
Man tai kelia ironišką šypseną. Kur? Ten pat, kur palikote. Aš nežinau, ar šiomis poeto eilėmis kalba veidmainiškumas, ar prasiveržęs tikrasis tėvynės ilgesys. Tačiau kad ir kaip bebūtų, Lietuva dėl to nepasikeis. Ji ir toliau kovos su tomis pačiomis problemomis, o blogiausia, be tautos pagalbos. O ar žmogus gali išgyventi be savo širdies?
Taip pat valstybė negali funkcionuoti be savo tautos. Tad jei mes norime, kad valstybė rūpintųsi mumis, gal pagaliau pradėkime rūpintis ja? Ir kai klasės draugai jau planuoja būsimus emigrantų gyvenimus ir renkasi lėktuvo bilietus, aš vis dar šventai tikiu – mes ta karta, kuri turi galimybę pakeisti Lietuvą. Kas jeigu ne mes – jauni žmonės su dideliais siekiais ir užsibrėžtais tikslais, pradėsime ką nors keisti?
Tai mūsų misija. Nors daugeliui ši mano nuomonė atrodo tik jaunatviško maksimalizmo išraiška, vis dėlto pabandyti yra geriau, nei nebandyti visai. O jei mane apkaltinsite naivumu ir patirties nebuvimu, galiu pasakyti, kad savo progą pakeisti pasaulį turi visi. Tik ne visi žino, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs.
Norėtųsi tikėti, kad tėvynė yra ta vieta, kurioje žmogus jaučiasi laimingiausias. Deja, tai ne visada įmanoma. Tačiau viena žymiausių Napoleono Bonaparto citatų sako, kad „neįmanoma yra žodis, kurį rasi tik kvailių žodyne“. O lietuviai nuo seno garsėja sumanumu. Tikras lietuvis, kurio širdis čia, visada ras kelią atgal – namo. Į Lietuvą.