Seniai jau mintyse kūriau laiškus gimnazijai, bet, maniau, neverta jiems suteikti raidines formas. Juk niekas niekada mano keverzonių neskaitys, juk jiems, mano kolegoms, visada buvau tik netikėlė mokytoja.
Niekam nerūpės, mano akimis, rimti dalykai, kuriuos bandžiau išaiškinti eidama painiais įstatymų labirintais, varstydama ministerijų duris, kurios tik pasiūlė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir kalbėjo apie savo ribotas funkcijas ginant dirbantį žmogų.
Tačiau nė vienas iš mokesčių mokėtojų išlaikomos įstaigos valdininkas nepagalvojo, kad mokytojas neuždirba tiek, kad išgalėtų susimokėti advokatams ir dar padengti teismo išlaidas. Ir apskritai, kam Merkelio Račkausko gimnazijoje rūpi, jog jau antrus metus bandau iškęsti viešą ir atvirą administracijos spaudimą, nepaisymą kolegiškų santykių ir tuščias pastangas taikstytis prie tvyrančios slogios aplinkos.
Praėjusių metų antroje pusėje, naujai direktorei Astai Žukauskienei atėjus dirbti į gimnaziją, vyko pirmas jos vadovaujamas mokytojų posėdis. Jo metu buvau viešai apkaltinta, kad žaidžiu mobiliuoju telefonu ir visų akivaizdoje buvo nuo manęs kilstelėta skraistė ir tuo metu ant grindų nukrito mano telefonas. Mane įspėjo dėl nesiklausymo, nors aš viską girdėjau ir telefonu nekalbėjau, iš tiesų tik ištryniau elektroninius laiškus. Pasijutus įžeista, pakilau ir išėjau iš salės.
Po to prasidėjo direktorės pavaduotojos ugdymui Janinos Palenskienės persekiojimas ir vertimas parašyti paaiškinimą dėl to, kad direktorę apkaltinau be reikalo. Pasak pavaduotojos, mano paaiškinimas turėjo būti pakabintas mokytojų kambaryje esančioje skelbimų lentoje.
Viską gerai apgalvojusi, priėjau išvados, kad direktorės neįžeidžiau ir jos daiktų neliečiau, o ji lietė manuosius. Todėl paaiškinimo nerašiau. Tąkart mane apgynė mokyklos profsąjunga. Pusmetį buvo ramu.
Praėjusių metų gruodžio viduryje buvo paskelbta, kad penktadienį rengiamo anglų kalbos metodinės grupės pasitarimo metu, kuris vyks direktorės kabinete, bus svarstomi skundai dėl penkių anglų kalbos mokytojų.
Sužinojau, kad kai kuriuose skunduose buvo rašoma, jog yra anglų kalbos mokytojų, darančių gramatinių ir tarimo klaidų, todėl buvo prašoma tas mokytojas pakeisti. Apsidžiaugiau, kad pagaliau patys mokiniai praregėjo ir pamatė tai, kas man kėlė nerimą.
Tačiau pasitarimo metu apie tai nebuvo kalbama, matyt gimnazijai buvo gėda, kad tokių dalykų esama ir kad tai reikia keisti, kad mokytojo žodynas turėtų būti bent “Advanced” (Pažengusiųjų) lygio, bet taip nėra. Buvo tik pakalbėta, kodėl anglistų darbu skundžiasi mokinai.
Nuskambėjus skambučiui, man buvo liepta pasilikti ir dar nespėjus išeiti kolegėms, man direktorė prieš akis padėjo skundą. Aš spėjau perskaityti vieną sakinį, kuriame teigiama, kad 3E gimnazijos klasė nori manęs atsisakyti. Verčiau antrą lapo pusę, bet daugiau nieko nebuvo parašyta, tik suraityti trys ar keturi mokinių parašai. Nesupratau, kodėl aš buvau palikta vienintelė, rimti skundai nebuvo aptarti.
Manęs paklausė, ką manau daryti. Buvau susikrimtusi, nesupratau, ko iš manęs norima. Direktorė paklausė, ar aš turiu privačių pamokėlių (nors visa tai ji gerai žino, nes jos motina gyvena pirmame aukšte, o aš – antrame).
Atsakiau, kad taip. Tuomet man buvo pasiūlyta parašyti pareiškimą, kad savu noru pagrindinio krūvio atsisakyčiau ir likčiau tik su nepagrindiniu.
Pasimečiau - po 18 metų pedagoginio darbo man tai buvo smūgis. Iš pradžių sutikau ir mane labai nustebino nušvitę direktorės ir abiejų pavaduotojų veidai. Tai mane sugrąžino į normalią būseną ir atsikvošėjus pasakiau: “Pareiškimo nebus.” Tuomet J.Palenskienė pasakė: „Ramute, tu persigalvojai, o persigalvoti negalima.“ Nesulaukusios tikėto rezultato, direktorė su pavaduotojomis mane iš kabineto išprašė.
Bandydama išsiaiškinti, kaip man toliau elgtis, buvau priversta kreiptis į advokatą Edvardą Kūvelį. Jo padedama išsiaiškinau, kad veiksmai prieš mane buvo neteisėti. Keisčiausia, kad to skundo, dėl kurio buvau verčiama pereiti į antraeiles pareigas, advokatas negavo. Advokato įsitikinimu, skundas buvo niekinis, nes neregistruotas ir be mokyklos spaudo.
Po visų sukrėtimų ir išgyvenimų teko kreiptis į šeimos gydytoją, kuri paskyrė gydymą ir išrašė nedarbingumo pažymėjimą. Kol gydžiausi, M.Račkausko gimnazijos pavaduotoja ugdymui J.Palenskienė pasistengė paskirstyti keturis ką tik atnaujintus kabinetus. Man kabineto nepaliko, nors direktorė buvo pažadėjusi tai padaryti, kai iš manęs paėmė 16 metų turėtą kabinetą.
Skaudžiausia tai, kad kabinetą skyrė tik metus pedagoginio darbo stažo turinčiai bei dirbančiai pagal terminuotą darbo sutartį mokytojai. Kiti kabinetai skirti specialistėms, kurias nuolat girdžiu darančias elementarių gramatinių, žodžių tvarkos bei žodyno klaidų. Jos laisvai angliškai kalbėti nemoka. Ir apskritai, jei Švietimo ir mokslo ministerija sudarytų komisiją bei įvertintų gimnazijos anglų kalbos mokytojų dalykines žinias, gal būtų išsklaidytos abejonės, jog sakau netiesą.
Jaučiausi nepelnytai dar kartą pažeminta. Neturėdama kabineto ir dirbdama su valstybiniam egzaminui besirengiančiomis trečiosiomis ir ketvirtosiomis gimnazijos klasėmis, kiekvieną dieną turiu su savimi nešioti apie 10–15 knygų bei grotuvą.
Vos spėjus paskirstyti kabinetus, reikėjo vertėjo, kuris į anglų kalbą išverstų gimnazijos pristatymą naujam lankstinukui. Išversti paprašė manęs. Pasakiau - mergaitės, jūs gavote kabinetus, aš neturiu nei daiktų kur pasidėti, todėl verskite jūs. Po kurio laiko persigalvojau, jog bus negražu, jei vertime bus klaidų, todėl sutikau.
Dėl to, kad nebuvo skirtas kabinetas, kreipiausi į mokyklos profsąjungą, tačiau išgirdau tik moralus - jokių veiksmų nebuvo imtasi, todėl iš profsąjungos išstojau.
Sveikatai pablogėjus, sutriko miegas, todėl vėl kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri išrašė nedarbingumo pažymėjimą, kad pailsėčiau ir atgaučiau jėgas. Trečią biuletenio galiojimo dieną į mano butą įsiveržė direktorės pavaduotoja J.Palenskienė, kūno kultūros mokytojas Romualdas Beišinas ir dvi nepažįstamos moterys, kurios prisistatė esančios “Sodros” darbuotojos, nors pažymėjimo nepateikė.
Tuo metu svečiuose buvo dvi mergaitės, durys nebuvo užrakintos. Man buvo pasakyta, kad esu nutverta darbo vietoje ir man “Sodra” nedarbingumo pašalpos nemokės. Kolega R.Beišinas pasiūlė surašyti patikrinimo aktą prie manęs. “Sodros” darbuotojos patikino: „Nereikia, atvažiuosite į “Sodrą”, pasirašysite ir užteks“. Man pasakė, kad kitą dieną būsiu iškviesta į gydytojų komisiją.
Esu dėkinga savo šeimos gydytojai Nijolei Kasperavičienei, ji padėjo man susigrąžinti sveikatą ir vėl grįžti į darbą.
Norėčiau, kad jūsų žurnalistai pasidomėtų, kodėl gimnazijoje nevertinami geri mokytojai, kodėl su jais nežmoniškai elgiamasi? Ko gimnazijos administracija tuo siekia?
Kokie gimnazijos prioritetai, jei man buvo pasakyta, jog rašyti su klaidomis ir mokinių darbuose palikti klaidų - nieko blogo. Ar aš, kaip korepetitorė, kuriai tėvai patikėjo savo vaikus, turėčiau jas, gimnazistų rašiniuose ištaisyti, ar palikti juose daugybę mokytojų nepastebėtų klaidų?
Taip, mes visi padarome klaidų, bet ką daryti, jei norisi pasakyti savo kolegei: “Mieloji, grįžk į universiteto suolą?“.
Myliu anglų kalbą ir jai tobulinti paskyriau savo gyvenimą. Mano asmeninis butas, padedant miesto merui Vilhelmui Džiugeliui gauti lėšas iš smulkiojo bei vidutinio verslo fondo, virto geru anglų kalbos centru su gausia angliška biblioteka bei vadovėliais. Esu laiminga, kad visi mano ruošti gimnazijos mokiniai sėkmingai išlaikė tarptautinius IELTS bei TOEFL egzaminus, studijuoja arba studijuos užsienio universitetuose.
Myliu gimnazistus, kuriem dėstau anglų kalbą, ir, jei man panosėj užsitrenkė tiek daug durų, tikiuosi kad lrytas.lt atvers mažą langelį. Juk gal neveltui Josephas Pulitzeris kažkada pasakė: “Laikraščiams neturėtų būti draugų“ – “Newspapers should have no friends”.