Lietuvoje save su katalikybe tapatina apie 75 proc. gyventojų. Jie galėtų įsižeisti dėl tokių nepagarbių „etikečių“ kaip „davatkiški postringavimai“, „fanatikų keikimasis“, „religinės egzaltacijos paliesti draudėjai“, „verkšlenantys moralistai“, nes taip vadinami katalikiškos pasaulėžiūros besilaikantys žmonės.
Lyg ir nederėtų tokiais žodžiais svaidytis demokratines vertybes – pagarbą ir toleranciją deklaruojančiam žmogui. Tuo labiau, kad katalikiškas požiūris oficialiai išdėstytas Bažnyčios dokumentuose ( Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos „Žmogiškos meilės ugdymo gairės“, Popiežiškosios šeimos tarybos „Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė“), jį skelbė toks pasaulyje gerbiamas asmuo kaip Jonas Paulius II ir dabartinis popiežius Benediktas XVI, paminėtas autoriaus, nes lyg ir pritaręs prezervatyvų naudojimui ŽIV užsikrėtusiems asmenims.
A.Vinokuras skelbia pavojų: šeimų irimas, seksualinė prievarta mokyklose, lengvai prieinama pornografija – „skęstančio laivo“ situacija, iš kurios jis mato vienintelę išeitį - „žalos mažinimo“, siūlant kontraceptines priemones paaugliams, nematydamas čia jokio ryšio su vartotojiškumo skatinimu.
Jo siūlomos UNESCO „Empirine patirtimi grįstos lytinio švietimo gairės“, kurių pirmu tikslu įvardijamas siekis išvengti ankstyvų lytinių santykių atrodo beveik susišaukia su mūsiškės Jaunimo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos vienu svarbiausių tikslų, bet susidaro įspūdis, kad gerbiamam A.Vinokurui pastaroji programa labai nepatinka.
Gal ir neperskaitė jos visos, jei sako, kad „nėra nė žodžio apie kitokią seksualinę orientaciją“, nors apie tai rašome bent dviejose vietose – p. 94-97 ir p.177-182. Be to, parašyta su pagarba, dėmesiu, jautrumu, rimtais argumentais apie homoseksualių santykių nepatvarumą, didelę riziką užsikrėsti ŽIV, jau nekalbant apie psichologines problemas ir nerealizuojamas „reprodukcines“ galimybes, o tos problemos kyla ne tik pas mus, bet ir Nyderlanduose, kur jie ir toleruojami, ir net tuoktis gali.
Beje, šios programos įvade šalia brandžios asmenybės ugdymo ir pirminės prevencijos paminėta ir antrinė prevencija, kuri taikytina rizikos grupės asmenims (patyrusiems smurtą, turintiems ankstyvus lytinius santykius).
A.Vinokuro pateiktais duomenimis, tokių mokinių gali būti apie 8 proc., o likusiems 92 proc. antrinės prevencijos (kontraceptinių ir kt. priemonių) taikymas būtų netinkamas ir neprofesionalus. Tuo labiau, kad tikrai ne visi tėvai tam pritartų.
Drovūs žmonės tie lietuviai – vis dar kalba apie gandrus, kopūstus ir neaiškina vaikams apie prezervatyvus, nesiūlo dukroms kontraceptinių tablečių nusipirkti. Dar vis ilgisi tyrumo, baltų nuotakos suknelių, rūtų vainikėlių... O gal tai ir yra mūsų kultūrinis ir tautinis savitumas, su kuriuo nebūtina iš visų jėgų grumtis?
Autoriaus minėta UNESCO programa apima labai plačiai – Afrikos šalis, kur siaučia AIDS epidemija ir tik 8-10 proc. jaunuolių baigia vidurinę mokyklą, Lotynų Ameriką, kur ekonominės ir socialinės sąlygos mums nėra labai būdingos.
Žinoma, turime pratintis prie multikultūrinės ir sekuliarios aplinkos, tačiau ne taip drastiškai, kai nuo 10-12 metų vaikai mokomi „teisingai“ užsimauti prezervatyvą (prieš keletą metų tėvai Lietuvoje nepritarė tokioms “jaunimui palankioms“ paslaugoms).
Šių klausimų apeiti nedera, bet tai ne skuboto švietimo, o ugdymo uždavinys. RŠLU programa buvo rengiama nuolat diskutuojant ir derinant įvairias nuomones bei principus – individualumo, vertybių, amžiaus tarpsnių ypatumų, integralumo.
Beje, skirtingų lyčių grupės pagal mokinių pageidavimą labai pasiteisina – mokiniai jaučiasi saugiau, būna atviresni.
Mokyklai dažnai tenka pavaduoti tėvus, bet jie turi žinoti, kas ir apie ką kalbėjo, kaip tai atitinka jų pačių požiūrį ir vertybes. Geriausiai, kai RŠLU programa pristatoma tėvų susirinkimuose. Kartu su tėvais ir vaikais, kaip žaismingai pristato A.Vinokuras, lytiškumo klausimų aiškinti neteko, tačiau iš savo beveik 18 metų susitikimų su mokinių grupėmis patirties galiu pasakyti, kad tai labai prasmingas ir subtilus darbas.
Sutinku , kad paaugliams reikia aiškinti, „kas vyksta su jų kūnais ir psichika, atsiradus seksualinei traukai, kokios tos traukos pasekmės“, tik ar reikia imtis be tėvų žinios atsakomybės už jų „saugumą“ – būtinai aprūpinti kontraceptinėmis priemonėmis. Negi jau taip nesaugu mokyklose – užpuls, išprievartaus, užkrės?
Beje, tuos minėtus klausimus, kur lektoriams pagal apklausas trūko kompetencijos, prieš metus išnagrinėjome Vilniuje vykusiuose seminaruose, kur iš programos rengėjų gavome vertingos informacijos ir metodinės medžiagos darbui su tėvais. Vėliau ja pasidalinome per švietimo centruose surengtus seminarus su kolegomis.
Taigi, „nebeverkšlename“, nors seminarų metu buvo audringų diskusijų tarp biologijos mokytojų, kurie greičiau linkę imtis kontraceptinių priemonių pasiūlos, ir dorinio ugdymo mokytojų, linkusių skatinti savigarbą, saviugdą, savitvardą.
Ar mokiniai tam pajėgūs? Alkoholis JAV parduodamas tik nuo 21 m. (amžius, susijęs su asmenybės branda), o teise į „saugius“ lytinius santykius siūloma pasinaudoti kur kas anksčiau. O juk tai susiję su galimybe pradėti žmogaus gyvybę ir atsakomybe už ją.
Nesutinku, kad su abortais galima kovoti kontraceptikų pagalba. Patirtis sako, kad būna priešingai – „nesuveikus“ kontraceptinėms priemonėms, nėštumui nepasiruošę jaunuoliai renkasi abortą. Be to, kažką pasiūlius, paaugliams norisi išbandyti; kartais manoma, kad ir išsami informacija apie narkotikų rūšis, veikimą, keliamus pavojus gali tapti jų reklama.
Gal gerbiamam A.Vinokurui susidaro įspūdis, kad katalikai tik verkšlena ir moralizuoja. Manau, kad jie siūlo daug puikių priemonių rengti jaunimą laimingam šeimos gyvenimui : programa „Pažink save“, kuri yra minėtos RŠLU pagilinimas savaitgalių jaunimo susitikimuose, priešsantuokiniai kursai sužadėtiniams, bendravimo įgūdžių mokymai jaunavedžiams, savaitgalių susitikimai sutuoktinių poroms ( tai siūlo šeimos centrai). Ta pati Tėvų ir šeimų asociacija ( ji nediskriminuoja vienišų tėvų) siūlo „Šeimų universitetą“ vaikų auklėjimo klausimais, „Apskrito stalo“ diskusijas šeimų problemoms spręsti įvairiuose Lietuvos miestuose.
Taigi, gal dar „nenuskęsime“ – reikėtų ne panikuoti ir šauktis tolimiems kraštams geriau tinkančių gelbėtojų, o darniai padėti vieni kitiems čia, Lietuvoje, bendradarbiaujant stiprinant ir remiant šeimas, kuriose vaikai augs laimingi ir sėkmingai pasiruoš savo būsimoms šeimoms.