Ar tikrai visi rinkėjai-teisėjai ateis į rinkimus gerai pasiruošę? Galbūt jie, apžavėti kokybiškų lankstinukų, mieste mirgančių gražių plakatų, ryškių tentų tarp stulpų ar šviesų rytojų žadančių šūksnių, paviršutiniškai, net neįsigilinę atiduos savo balsą bet kam?
Atsiprašau, ne bet kam, o asmeniui, kuris netinkamai atstovaudamas gyventojams ir vėl suteiks priežastį skųstis, bambėti, kaip viskas yra blogai. Bet galbūt šiuo atveju tiesiog atitiko kirvis kotą?
Šiandieninės užduotys politikui tikrai nėra paprastos ir tokios lengvos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip į mažą lankstinuką sutalpinti visą informaciją apie save ir idėjas miestui? Juolab, kad rinkėjas neskaito, o tik „užmeta“ akį, ir kaipmat lankstinukas atsiduria šiukšlių dėžėje.
Tada kyla klausimas, kaip sudominti rinkėją keliais žodžiais, kaip padaryti taip, kad patikėtų tavimi ir tavo pažadais? Dėl to svarbesnis darosi ne pilietiškumas, atsakingumas ir dar nežinia kas, o viešųjų ryšių išmanymas – šiandien pažadėjau, o rytoj galiu ir nebetesėti.
Visai kaip reklamoje, kurią žino tiek mažas, tiek didelis ar senas, ir parduotuvėje dažnai į savo pirkinių krepšelį galbūt įsidedantis ne tiek reikalingą, kiek norimą prekę. Ne veltui patariama nespręsti apie knygą iš jos viršelio, tik ar visada vadovaujamės liaudies išmintimi?
Žinau, pasakysite, kad nėra prasmės skaityti programų, kurios vis tiek nebus vykdomos. O ar atsakėte į klausimą, kodėl? Nemanau, kad partijos rašo programas nenorėdamos jų įgyvendinti.
Dalį atsakomybės reiktų prisiimti ir rinkėjui, kuris, tiesą pasakius, teisėjo darbui rinkimų dieną nelabai ir ruošiasi, blaškosi ir ant kandidatų peties ieško fėjos su stebuklinga lazdele. Rinkėjas atsakingas už tai, kad koalicijos yra tokios margos, kad Lietuvoje tiek daug partijų, ypač lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, kurios net ir savo plotu bei gyventojų skaičiumi kur kas didesnės už Lietuvą.
Jokiu būdu nesiekiu suvaržyti demokratijos principų, tačiau piliečiai savo blaškymusi tik apsunkina atsakomybės vystymo procesą, kuris vyksta palyginti mažu masteliu ir taip lėtai. Visos koalicijose esančios partijos negali įgyvendinti savo programų, nes dažnai jų problemos sprendimo būdai nesutampa su koalicijos partnerių.
Ne paslaptis, kad kompromisuose patenkintų šalių nėra, nes tiek viena, tiek kita partija nepasiekia savo planuotų ar užsibrėžtų tikslų. Tada rinkėjas nusivilia dar labiau, nes neišpildomi jo lūkesčiai. Dėl visų sėkmingų ar nesėkmingų kompromisų „į kaulus“ paprastai gauna tik viena – daugiausia atstovų turinti partija, nors dalį atsakomybės turi prisiimti ne tik kitos partijos koalicijoje, bet ir pats rinkėjas.
Dažnai rinkėjas, bijodamas prisiimti atsakomybę, visai nebalsuoja manydamas: „Nebalsavau, tad už tokius prastus mūsų atstovus atsakingi kiti.“ Jis nesuvokia, kad nebalsuodamas ir pats nieko nepadarė, kad būtų kitaip. Bent milimetru kitaip.
Galvojate, kad vienas balsas nieko nelemia? Lemia, labai daug lemia. Užtenka vieno žmogaus, nuo kurio viskas prasidėtų. Čia galima būtų išvardinti aibę istorinių asmenybių. Tereikia padaryti viską, kas priklauso nuo tavęs paties, kad vėliau sąžinė būtų rami. Reikia būti visaverčiu piliečiu – neatsiejant teisių nuo pareigų.
Tikiu, kad išsirinkti tą, kuris gerai atstovautų viešajam interesui, sudėtinga. Ne tik dėl to, kad paprastai už kandidato nugaros slepiasi finansinis užnugaris, o tai reiškia ir tam tikrus siaurus interesus, susijusius su tuo kandidatu, bet ir dėl gausaus pasirinkimo, galbūt dar ir dėl nesigilinimo į politiką.
Internetinėje erdvėje pastebėjau jauną, perspektyvų, aktyvų kandidatą. Nusprendžiau, kad reiktų pasidomėti, ką jis siūlo ir kodėl. Nusivyliau – eiliniai viešųjų ryšių arba rinkiminiai triukai: žadamas šviesus rytojus, bet kas už jį mokės, nuslepiama.
Rinkėjams kandidatas žada, kad mokesčių nedidins ir naujų neįves, tad tikriausiai naudosis fėjos ir jos stebuklingos lazdelės paslaugomis. Pagrindinis jo tikslas, kaip supratau, yra išvesti Vilnių iš skolų duobės, nepaisant to, kad šio kandidato bendražygiai būtent į tą duobę Vilnių ir įmetė.
Preliminariai paskaičiavusi žadamas miesto pajamas ir išlaidas aš vis tiek gaunu minusą. Beje, dar siūloma vidutinį atlyginimą padidinti tiek, kad jis būtų didesnis net už vidutinį, pavyzdžiui, vokiečio atlyginimą, kurio šalis yra pramoninė ir lyderiauja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
O kas sakė, kad lietuviai kuklūs? Pasiskaičius kai kurias programas kuklumo nė neužuosi.
Vieną rytą pašto dėžutėje radau ryškų lankstinuką – nepriklausomo kandidato su mažu vaiku ant rankų. Neketinu priekabiauti, tačiau apie šeimos politiką ar šeimų problemų sprendimo būdus nėra nė žodžio. Krito į akis ir tai, kad manipuliuojama politiniu rinkėjų neišprusimu – siūloma naikinti partijų finansavimą, o juk tai yra ne savivaldybės, bet Seimo prerogatyva.
Gavau ir vieno kandidato su madinga trijų dienų barzdele kalendoriuką. O kiti nepartiniai kandidatai sukūrė reklaminį vaizdo klipą.
Neseniai iš vienos partijos pašalintas narys nė pusmečiui nepraėjus kandidatuoja kitoje partijoje ir yra palyginti aukštoje pozicijoje. Tikriausiai rinkėjai į jo reputaciją žiūri liberaliai.
Tokių „perliukų“ galima rasti daugelyje partijų (ar ne partijų) ir jų programose, ypač tų, kurie atėjo susirinkti nusivylusių rinkėjų balsų. Belieka pačiam rinkėjui atsakyti, ar už tą nusivylimą atsakinga tik viena partija, už kurią jis balsavo, ar, kaip jau minėjau, koalicijos partnerės, o gal aš pats.
Nevardinsiu privalumų būti partiniu ar nepartiniu kandidatu, palieku tai spręsti rinkėjui, kuris, labai tikiuosi, tinkamai paruoš namų darbus ir balsuos už tuos, kuriuos pažįsta, kuriais pasikliauja, tiki ir bendraus ne tik rinkimų dieną skelbiant nuosprendį, bet ir po rinkimų – sprendžiant rinkėjo namo, jo gatvės, mikrorajono, miesto problemas.
Galima ir pačiam įstoti į vieną iš partijų – priimtiniausią pagal savo vertybes bei požiūrį. Nebūtinai tam, kad kada nors veržtumeisi į kokį nors politinį ar valstybės tarnybos postą. Galima stoti dėl to, kad, pavyzdžiui, tiesiogiai matytum, kokius kandidatus „siunti“ atstovauti gyventojams savivaldoje ar Seime. Juk reklama iš lūpų į lūpas – pati efektyviausia. Ir dar tam, kad būtum atsvara pasakymams „visi jie vagys, veltėdžiai“ ir pan.
Ateik, prisijunk prie sąžiningų, dorų politikų ir burk tokius, apie kuriuos taip nebus kalbama. O jei klausi, kokioje partijoje tokių yra, tai žinok, kad visose – lygiai taip pat, kaip ir gyvenime.