Su visa pagarba tų knygelių išleidimo kokybei, šioje vietoje drįstu pateikti paprastą klausimą – kokių rašytojų knygeles vartydami šiandien auga Lietuvos vaikai? Šis klausimas kyla visiškai natūraliai, nes jau daugiau kaip prieš 17 metų istorikų yra ištirtas, įrodytas ir plačiai žinomas faktas, kad rašytojas K.Kubilinskas yra nusikaltėlis, kartu su kolega A.Skinkiu suplanavęs ir įvykdęs vieną žiauriausių ir niekšiškiausių kriminalinių nusikaltimų Lietuvos pokario istorijoje.
Vykstant pokario pasipriešinimui prieš sovietinį režimą, sovietų užverbuoti kaip agentai Varnas ir Rytas, K.Kubilinskas kartu su A.Skinkiu, įsiskverbė į partizanų gretas ir vykdydami operaciją „Kanibalai“ 1949 m. kovo 7 d. Kalesninkų miške, bunkeryje, pagal duotas instrukcijas miegantį nušovė Dainavos apygardos vado pareigas einantį B.Labenską – Kariūną (beje, šis partizanas taip pat buvo rašytojas) ir MGB išdavė kitas jiems žinomas partizanų slėptuves. Dėl šių išdavysčių žuvo apie 15 partizanų, tarp jų ir legendinis vienas narsiausių vadų Vaclovas Voveris – Žaibas.
Įvykdęs šiuos nusikaltimus, K.Kubilinskas visą likusį gyvenimą slapstėsi nuo teisingumo ir sovietų didžiai pagerbtas rašė pasakaites vaikams. Toje pačioje knygų mugėje, tik jau kitame, atokiau ęsančiame stende buvo galima įsigyti ir partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraštį, kuriame pastarasis K.Kubilinsko „žygdarbis“ yra plačiai aptartas ir kruopščiai to meto liudininko išanalizuotas.
Ar vieną dieną neatsitiks taip, kad ūgtelėjęs vaikas, kuriam tėveliai nupirko K.Kubilinsko knygelę, užduos jiems klausimą – kodėl man davėte skaityti žmogžudžio knygeles?
Šį klausimą prieš maždaug penkiolika metų uždaviau savo mokytojams. Tuomet man buvo atsakyta, kad tokios yra mokymo programos (ar ir šiandien?) ir buvau išbartas visos klasės akivaizdoje, kad kalbu nekorektiškai.
Techniškai lyg viskas ir tvarkinga – pasakaitės gražios, tačiau ar turime moralinę teisę vaikams šiandien įduoti žmogžudyste savo karjerą pagrindusio autoriaus darbus? O gal tiesiog viskas šioje istorijoje yra visiškai normalu, taip ir turėtų būti? Ar prieš miegą vaikams skaitydami sovietinio žmogžudžio rašytas pasakaites, po to turėsime teisę iš jaunimo tikėtis tėvynės meilės? O galbūt rašytojo moralė ir jo kūryba yra visiškai nesietini dalykai? Ar įmanoma tikėtis, kad košmariški vaizdai ir neigiamos emocijos – kaip užtaisomas ginklas, kaip iššaunama, kaip sukniumba jo kolega kitas rašytojas – niekaip neatsispindėjo jo kūryboje net tarp eilučių? Ar galime tikėtis, kad tokia kūryba yra visiškai tyra ir švari?