Skambinu, sutariu, susitinkam. Susėdam, aptariam ūkio priežiūros klausimus. Tarnu negaliu šio žmogaus pavadinti net mintyse – toks malonus, padorus, paslaugus, novatoriškas. Greičiau tai – ne tarnas, o puikus administratorius.
Mano norus ir pageidavimus supranta iš pusės žodžio. Puikiausios rekomendacijos – juk tarnavo, atsiprašau, administratoriavo net pačiame Briuselyje.
Pokalbio temos elementarios – ūkio priežiūra, priėjimas prie banko sąskaitos ir naudojimasis jos lėšomis. Ką čia smulkintis, pasirašome sutartį 4+4, sukertame rankomis – viskas kaip iš pypkės! Pasisekė, pagalvoju.
Iš pradžių procesą stebiu pasyviai, nesileidžiu į nereikšmingas detales. Tačiau netrukus pastebiu, kad veja pjaunama su kombainu, kuriuo galima būtų nukulti javus per porą dienų 1000 ha plote.
Pradedu nerimauti, kad jo nuoma man per brangi. Ką gi, klausiu administratoriaus, kur jis išsinuomojo tą pragaro mašiną ir kiek kainuoja valandos nuoma.
Atsakymas – kaip kruša vidurvasary: „Ką jūs, mes jį įsigijome išsimokėtinai. Smulkmenų juk nutarėme nederinti.“ – „Ne, ne, – atšaunu. – Taip nebus, prašau grąžinti monstrą pardavėjui.“ Man atgal: „Negalime grąžinti, nes sutarties sąlygos mums ne visai palankios, kainuotų dvigubai.“
Jaučiu, kaip suprakaituoja delnai, bet nutariu, kad tai bus pirmas ir paskutinis kartas. Pabandysiu vėliau parduoti šią mašiną kokiam nors ūkininkui, nusprendusiam atsisakyti žemės ūkio veiklos ir užsiimti futbolo aikštynų įrenginėjimu vidurio Lietuvos kaimo vietovėse.
Po kiek laiko matau, kaip mano ūkinio pastato ne tik fasadas, bet ir visa forma bei dydis darosi neatpažįstami – nei tai barokas, nei tai gotika. O dar kažkokie pašaliniai asmenys, labai jau panašūs į mano administratorių, vaikšto po ūkį ir nurodinėja begalei darbininkų man nesuprantama kalba.
Sunerimstu nejuokais. Išsikviečiu administratorių ir duriu pirštu į ūkinio pastato pusę: „Kas čia per velniava?“ O jis man šaltu veidu: „Jūsų ūkinis pastatas nešiuolaikiškas, prasilenkia su šiandiena, todėl priėmiau sprendimą jį perstatyti – įrengti svečių kambarius, keletą pirčių, garažų, konferencijų salę. Svarbu – užmojis.“
Stop, stop, tamsta, nes jau vadinti administratoriumi liežuvis tiesiog nesiverčia. „Kas jums suteikė tokią teisę?“ – bandau akimis įkalti vinį į jo tarpuakį. Ten juk tik vieną lentą tereikėjo sienoje pakeisti! O jis man: „Ko jūs čia plėšotės, tai puikios investicijos! Norit sutaupyti, tai man atlyginimo galit ir nemokėti, na, galbūt pusės, aš Briuselyje uždirbau pakankamai ir dirbau taip, kad dar iki šiol man kompensacijas moka. Beje, dar pasamdžiau keletą patarėjų, nes supratau, kad vienam bus per sunku.“
Mane net sutraukia. „Tamsta, jums čia vietos nebėra“, – pademonstruoju daugiau negu žmogišką susilaikymą nuo keiksmažodžių. O niekšelis man: „Tiesa, kol jūsų nebuvo, aš ūkį prijungiau prie miesto šildymo sistemos – gal ir ne pigiausias variantas, bet patogus. Ir, beje, jūs negalite man nurodinėti, nes man suteikėte įgaliojimą. Pagaliau, ir sutartis yra.“
Suakmenėju. Pajuntu, kad kojos tampa sunkios, lyg bučiau įveikęs kilometrinę lietuviško dumblo trasą. Suprantu, kad esu mėšle iki kaklo. Atsipeikėjęs greitai mintimis perverčiu praėjusios savaitės dienas bandydamas suvokti, už ką jis mane taip baudžia.
Pralemenu: „Lauk, diversante! Kad po 24 valandų tavęs čia nebūtų nė kvapo!“
Tos 24 valandos prabėga greitai, nes prasėdžiu prie išlaidų sąskaitų. Suprantu, kad finansiškai esu nulis.
Ką gi, artėju prie savo ūkio ir netikiu tuo, ką matau. Tokia didelė tvora, kad net ūkio nesimato. Pasistiebiu, o ten – šarvuoti automobiliai, apsaugininkai. Išpiltas šalto prakaito suklykiu seilėtu balsu: „Aš tau parodysiu, parazite!“
Tada griebiu vartų rankeną bandydamas uraganu įeiti į vidų. Tačiau vartai nė krust. Pastebiu nosies aukštyje kabantį telefono ragelį. Suprantu, kad viskas baigta – pralaimėjau. Apimtas visiškos nevilties pakeliu jį, o ten chamišku balsu klausia: „Ko?“ Sakau: „Drabužių spintoje yra nedidelis lagaminas. Grąžinkite!“
Jame – būtiniausi daiktai, mat buvau pasiruošęs gaisro atvejui. Geriau jau būtų viskas suliepsnoję, nei taip, pagalvoju ir matau, kaip lagaminas atlekia iš kitos tvoros pusės.
Gerai, kad jis kokybiškas, tai bent atlaiko likimo smūgį krisdamas. Iš karto patikrinu slaptą vietelę jame ir randu tų parazitų dar nenušvilptus juodai dienai atidėtus pinigus. Ką gi, bilietui turėtų pakakti, bent jau į vieną pusę. O ten, tikiuosi, blogiau nebus, gal dar suspėsiu atsitiesti šiame gyvenime. Bet tik ne čia, tarp parazitų.
Netrukus atsiduriu oro uoste. Ogi matau, bilietų kasoje kaimynų Onutė sėdi. „Onute!“ – šaukiu nežmonišku balsu, tikėdamasis nusipirkti bilietus pigiau. Bet staiga jaučiu, kaip kažkokia nežmoniškai sunki ranka sugriebia mane ir aš... atsimerkiu.
„Žmonele, kur mes?“ – klausiu, tarytum būčiau ką tik nusileidęs nežinomoje planetoje. O ji: „Kas tau? Sapnuoji visokius košmarus, kad net televizoriaus negaliu pažiūrėti ramiai. Kai šaukei „parazite!“, tai dar nežadinau, nes pagalvojau, kad išsilieji ant kaimyno, bet kai pradėjai šauktis kaimynų Onutės, tai...“
„Viskas, daugiau laikraščių prieš rinkimus neskaitysiu“, – pagaliau susigaudau aplinkoje. Atsikeliu, nusimetu šlapius marškinius, įsipilu 100 g iš atsargų lagamino – to paties, kur drabužių spintoje guli, ir išeinu laukan apeiti ūkio, nes sapnas buvo labai jau tikroviškas, kad jį kur parazitai.