Tiesa, tąkart save nuraminau - nuslūgo įtūžis, visgi pats krizės įkarštis,
nors ir daug Vyriausybės klaidų, nusprendžiau, kad galbūt tai netikėtumo,
susidūrus su nuosmukiu, efektas, galbūt ateityje pasitaisys ir valdžios
sprendimai taps racionalesni.
Praėjo dveji metai. Verslo apyvarta 2010-aisiais, palyginti su
2008-aisiais, išaugo 100 procentų. Trijų žmonių komanda, tretieji realios
veiklos metai. Veikla - specifinės IT paslaugos. Įsivaizduokite „pixelmator
team“, tik programinis produktas labiau specializuotas, Taikomas
investicinės bankininkystės sektoriuje. Apie 99 proc. klientų - užsienio
bendrovės, taigi, eksportas. Šalutinė veikla - IT saugumo paslaugos, bet
tai - nedidelė dalis ir daugiau mano asmeninis hobis nei verslas.
Produktas - 100 proc. intelektinis, gamyboje sąnaudų, be atlyginimų, beveik
nėra. Žodžiu, 100 procentų - „Made in Lithuania“.
Tačiau pastarojo pusmečio įvykiai, aplinka ir šiaip gyvenimo fonas
privertė - ypač po savivaldos rinkimų - atlikti pakartotinį padėties
įvertinimą.
Įvertinimo rezultatas - dar šiais metais verslą perkelsiu į Lenkiją,
netrukus po to išsikraustysiu ten gyventi (emigruosiu).
Kokie motyvai? Jų iš viso šeši, pateikiu svarbos tvarka.
1. Visiškas nusivylimas Vyriausybe, jos neprognozuojamais sprendimais,
žodžio nesilaikymu. Racionalių sprendimų nerasta. Iš pompastiškų planų - tik
šnipštas. Tiksliau sakant, per dvejus metus - beveik jokių realių teigiamų
poslinkių.
Taip, stengiasi gerai dirbti Ūkio ministerija, žavi Teisingumo ministras,
bet
pastebėkite, kad nuolat kalbama taip - “darysime”, “planuojama”, “skirsime”.
Tai ypač būdinga A.Kubiliaus
kalboms. Viskas būsimuoju laiku, nors po dvejų metų darbo norčiau jau
girdėti “atlikome”, “skyrėme”, “paskatinome”.
Puikiai suvokiu, kad 90 proc. nesėkmių - ne dėl išvardintų ministerijų
kaltės, o dėl impotentų seimo (nekyla ranka rašyti iš didžiosios raidės).
Paskutinis lašas - sprendimas negrąžinti Antros pakopos pensijų įmokų į
buvusį lygį. Lengva ranka nacionalizavo mano nuosavybę.
2. Pablogėjusios sąlygos įmonei peržengus tam tikrą pajamų ribą. Gal ne tiek
pablogėjimas, kiek tiesiog tokios pačios sąlygos, kaip, pvz. Lenkijoje, bet
su krūva nesąmoningų tvarkų bei nežinomybės, kada atsiras nauja nesąmonė,
naujas išaiškinimas ar naujas mokestis.
3. Nusivyliau Lietuvos piliečiais. Savivaldos rinkimai - vėl renkami tie
patys žmonės, tos pačios partijos. Ir taip sakau ne dėl to, kad
simpatizuočiau vienai ar kitai partijai. Ne. Nesimpatizuoju jokiai. Problema
ir ta, kad nėra iš ko rinktis. Taigi, pokyčių nesimato.
4. Per pastaruosius dvejus metus emigravo apie15 proc. mano aplinkos draugų
ir pažįstamų. Išvyksta šeimomis. O juk tai žmonės su aukštuoju išsilavinimu,
daugiausia profesionalai. Šiandien sužinojau, kad dar viena šeima išvyksta
gyventi į Prancūziją. Jis - pakankamai žinomas programuotojas (per 10 metų
darbo patirties), ji - medikė. Iš visų jų girdžiu vieną ir tą patį: “Važiuok
greičiau iš Lietuvos.”
Teko pusę metų gyventi JAV. Pakankamas laikas pajusti ilgesį ir suprasti,
kad ir ten savų problemų nemažai.
5. Įmonė pasiekė stadiją, kai būtina greita plėtra, agresyvus skverbimasis
į užsienio rinkas. Kalbėjau su dešimtimis užsienyje įsitvirtinusių
verslininkų. Beveik visi vienbalsiai viena didžiausių kliūčių nurodo kilmės
šalį. Lietuva laikoma atsilikusios Rytų Europos, prorusiškos šalies
simboliu. Natūraliai sunkesnis įsitvirtinimas.
Kad ir kaip keista, Estija sugebėjo atsikratyti tokio stereotipo. Dėl
„Skype“ ir tikslingų viešųjų ryšių Estija žinoma kaip maža, modernių
technologijų Šiaurės šalis. Kai paklausiu, ar žino, kur Estija, dažnas
atsako, kad kažkur netoli Suomijos ar Švedijos. Kai klausiu to
paties apie Lietuvą, atsakymas - šalia Rusijos.
6. Nežinau ar esu įtakojamas žiniasklaidos, ar taip yra iš tikrųjų, bet
pastaruoju metu jaučiu ypač paaštrėjusią įtampą tarp lenkų ir lietuvių. Esu
lenkas. Kiek atseku savo genealoginį medį, mano proproproseneliai visada
buvo lenkai, kurie šimtmečiais gyveno, kūrė
gerovę ir mirė Lietuvoje. Aš gimiau ir augau Vilniuje.
Nesu nacionalistas, tikrai nemėgstu Lenkų rinkimų akcijos vado
V.Tomaševskio, o lietuviškai kalbu puikiai. Ir jei kažkas pasakys, kad dėl
to, jog dar kalbu ir lenkiškai, esu prastesnis Lietuvos pilietis,
nuoširdžiai tokiam vošiu į veidą.
Man nereikia gatvių pavadinimų lenkų kalba, bet a) nesuprantu, kodėl už tai
skiriamos tūkstantinės baudos, kai tuo pat metu pusė Vilniaus iškarstyta
lentelėmis anglų kalba; b) nesuprantu, kodėl kaime, kuriame nėra nė vieno
lietuvio, baudžia už tai, kad ant gatvės pavadinimo lentelės šalia dideliu
šriftu užrašo valstybine lietuvių kalba, kabo mažas užrašas lenkų kalba.
Suprantu, kad didele dalimi tai yra politikų žaidimai, bet nejaučiu malonumo
skaityti šimtus įžeidžiančių komentarų prie straipsnių internete.
Taip pat nesuprantu, kodėl, prokuratūros požiūriu, tokią tautinę neapykantą
skatinti galima, o panašūs komentarai apie, pvz., žydus arba internete
skelbiami nacių bei komunistų šūkiai, iškart sulaukia prokuratūros dėmesio.
Nenorom kyla jausmas, kad šioje šalyje nesi pageidaujamas.
Reziumuodamas sakau - neberandu priežasties, kodėl turėčiau dirbti ir kurti
savo bei visuomenės gerovę šalyje, kuri manęs
negerbia ir kuriai, matyt, esu nereikalingas.
Šis tekstas rašytas laisva forma, nes buvo skirtas diskusijų forumui.
Parašęs pamąsčiau, kad galbūt sutiksite publikuoti skiltyje „Laiškai
redaktoriui“.