Staiga – oplia, nušvitimas! Tik jis labiau panašus į sceną iš „Švytėjimo“. Ekrane aplink griuvėsius susirūpinusiu veidu vaikšto tautos tėvas – socdia Adomas-vičius. Taip ir iškyla prieš akis 3 tūkst. kv.m plakatas – socdių partija juk seniai jau politikos rinkoje, gali sau leisti, – kuriame jis eina kaip tautos tėvas, o šalia – vaikai (vadas ir vaikai – patikrintas variantas dar nuo V.I.Lenino laikų), motinos, neįgalieji. Jis – jų siena, jų maitintojas.
Pagal socializmo idėją Adomo-vičių šeima turėtų gyventi taip – tėtė, grįžęs su uždarbiu, padalina viską po lygiai kitiems šeimos nariams, net ir tiems sūnaitėliams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir net nesiruošia dirbti.
Greičiausiai šeimos vaikai ir nedirbantis sutuoktinis geistų socializmo, o dirbantis šeimos maitintojas – konservatizmo, kad visi šeimos nariai naudotųsi galimybėmis ir dirbtų, užsidirbtų, būtų gyvybingi ir motyvuoti, galų gale – tiesiog veiklūs.
Ką padarysi, yra kaip yra. Net gatvės savivaldybėse šluojamos mojant šluotražiu arba iš kairės, arba iš dešinės, arba apskritai teisingai ir darbščiai. O tai ir nusprendžia gyventojai. Klausimas – kas juos paskatino balsuoti vienaip ar kitaip.
Vaškinių, gerai kompiuteriu padailintų veidų be negražių mimikų tradicija rinkiminiuose plakatuose tęsiasi. Lėktuvas krenta, bet instrukcijoje, kaip elgtis tokioje situacijoje, pavaizduotų keleivių veidai šviesūs ir ramūs. Tartum nieko ir nevyktų, jie ramiai maunasi deguonies kaukes, ramiais besišypsančiais veidais lenkiasi prieš lėktuvo sudužimą. Tai tarsi hipnozė. Tokiais tapybiškais veidais švytėdavo visos muilo ir skalbimo miltelių reklamos Amerikoje prieš daugybę metų. Lietuvoje laikas sustojo.
Tie, kurie jau nuo neatmenamų laikų gyvena savo partinėje sistemoje su pradiniu komjaunimo kapitalu arba netikėtai gavę teisingą ministeriją, kuri leidžia susisiekti su duokles mokančiais „statytojais ir klojėjais“, negailėjo pinigų ir vaidenosi visur, kur pažvelgsi.
Laisvųjų masonų ministras net nesivargino fotografuotis su savo vietininkais, priklijavo nuotrauką šalia, ir štai – sveikai protaujantys dešinieji, kurie jau dvejus metus „protauja“ kartu su pagal juos „neprotaujančiais“ dešiniaisiais.
Čia kaip slaugės ir ligonio santykiai, paremti tuo, kad lašelinė – slaugytojos jurisdikcijoje, bet ja naudojasi ligonis. Keista simbiozė. Įsivaizduokite, jei parazituojanti kempinė spiegtų, kad medis, kurio syvais ji maitinasi ir be jo neišgyventų – paskutinis asilas.
Kaip žinia, liberalų sąjūdžio partijos kasos jau kadencijos pradžioje ėmė pūstis nuo draugiškų „klojėjų ir statytojų“ injekcijų.
Kitoms partijoms teko naudoti taktiką „pirk žmogų po 2,5 Lt metams“. Ar įsivaizduojate, į kokį dvasios elgetyną nuvaryta tauta, kad parsiduoda už 2,5 Lt metams, net nepagalvodama, kad tai jiems gali būti nuostolingiau šimteriopai!
Labai teisingos buvo partijų iniciatyvos talkinti žmonėms, norėjusiems balsuoti iš anksto. Įdėta darbo buvo nemažai, juk reikėjo pasirūpinti transportu ir dešimtinėmis bėdžiams. Net ir socialiai teisingieji bendruomenių pirmininkams siūlė atlygį už tam tikrą kiekį balsų. Tokios aršios rinkiminės kovos Lietuva dar nebuvo mačiusi.
Agituojami žmonės dievagojosi, kad jau seniai pardavė balsus ir negali pavesti pirkusiųjų, kiti labai nenori, kad keistųsi valdžia, nes giminės dirba savivaldybei pavaldžiose įstaigose. Na, jei mano sesuo dirbtų seniūne už 3,2 tūkst. Lt atlygį, taip pat pagalvočiau, ar man geriau sesuo su tokia gera alga, ar sesuo bedarbė.
Apie Demkrikų-TS veiksmus nekalbėkime, eilinės bėgančios reklaminės eilutės iš sakyklų, plakatų plėšymas (bent jau žmonės kalba, kad Žirnių dėdė taip darė Utenoje, kažkas lyg ir nufotografavo), konkrečių instrukcijų, kaip balsuoti, dalinimas senajam gerajam elektoratui, nepamirštant kuo riebiau užbraukti kitas partijas, kad tik močiutės ir senoliai nesupainiotų, kurie yra „tikri“ krikščionys, o kurie „netikri“. Tikiuosi, kad tai tik vienetiniai atvejai, o padoriems demkrikams dėl to kaista ausys.
Pasižvalgius po kai kuriuos rajonus pradedi įtarti, kad socdių ar teisingųjų partijoms apsimoka investiciškai nepatrauklios jų valdos, juk tuomet jose gyvena tik valstybės tarnautojai, drebantys dėl savo darbo vietų ir vykdantys visus partijos vadų paliepimus, nes nė vienas negauna darbo neįstojęs į partiją?
Apsimoka. Tik atsirastų darbo vietų, suklestėtų verslas – visi juk špygas rodytų politikams ir gal demokratija susidomėtų, dar, neduokdie, nuverstų nuo valdžios. Prieš rinkimus seniūnai lyg tarp kitko arba tiesiogiai neišmanėlius auklėjo: „Jei nebalsuosi už mus, negausi malkų, socialinės išmokos ir t.t.“
Sistema paprasta, partija x, laimėjusi rinkimus, įdarbina visose institucijose savo partiečius, prastumia vieną kitą projektą, gauna grynaisiais arba į partijos kasą. Atėjus rinkimams dalį tų pinigų išleidžiama balsams pirkti, reklamavimuisi. Veikia per savo į įvairias pareigas skirtus partiečius. Vėl išrinkti jie toliau mulkina vietinius gyventojus, kad tik jų dėka buvo nutiesta ta ar ta kelio atkarpa, renovuota mokykla ar pastatytas baseinas. Žmonės įtiki, kad tam ne jų mokesčių pinigai leidžiami buvo, o tos partijos dosnumas pasireiškė. Nesvarbu, kad pastatytas baseinas ar stadiono rekonstrukcija galėjo būti atlikta ne už 15 mln., o tik 5 mln. Lt.
Jei rašyčiau savo pastebėjimus apie priešrinkiminę kelionę po Lietuvą, tai pirmą puslapį rašyčiau didžiosiomis raidėmis ir tik balsiais. Įsitikinau, kad demokratijos Lietuvoje lygiai tiek, kiek raugintų kopūstų kubile spanguolių. Tik lietuviškos demokratijos fasadas gražus, nupudruotas, bet vidun geriau nežiūrėti, nes po tokių vaizdų jus pradės kankinti nemiga.
Labai juokingai po tokių rinkimų atrodo džiūgaujantys partijų vadai, kurie puikiai žino, kad vieni gavo balsų tiek, kiek turėjo agresyvumo, pinigų, kiti – įtakos, jau valdomų rajonų ir juose tarpstančių partiečių.
Siūlau įstatymo pataisas, kad išankstinio balsavimo nebūtų, juk yra balsavimas paštu. Tai sumažintų apsvaigusių balsuotojų kiekius ir padidintų dainos „Mėlynas autobusiukas“ populiarumą. Balsų pirkimo-pardavimo atvejai neišaiškinami, nes žmogus, parduodantis balsą, lygiai taip pat tampa baudžiamuoju, nors paėmęs pinigų jis juk gali balsuoti už ką tinkamas, balsavimas juk „slaptas“.
Žinoma, net ir pakeitus Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kad baudžiamas būtų tik pirkėjas ar net pritaikius Baudžiamąjį kodeksą perkantiems balsus, tokių bylų būtų mažai, nes tokie „pirkimai“ vyksta mažuose miesteliuose, kur visi vieni kitus pažįsta ir neprasižios net įkaitinta geležimi tardomi.
Pigiau balsus pirkti, nei kabinti plakatus ar talpinti reklaminę medžiagą į spaudą, kurioje politinių reklamų įkainiai per šiuos rinkimus stipriai padidėjo. Ačiū užsispyrusiems valdantiesiems dėl autorinių darbų įsodrinimo ir PVM spaudai padidinimo. Gal dėl to dažnai ir girdime pasakymą „politinė rinka“?
Esame slunkių tauta, jau visai suvingėjusi, tai – faktas. Tarkime, 10 proc. nebalsavo, nes dirba užsienyje, dalis nebalsavo, nes taip protestavo prieš prastai besitvarkančią valdžią ir partijas, bet juk buvo galima balsuoti už nepriklausomus, save iškėlusius kandidatus, ar jų koalicijas, atiduoti savo balsą ne partijoms, kurios priklausomos nuo verslo, bet tiesiog pačiam verslui, kaip tai padarė Kaunas ar Raseiniai.
Vilniuje sužibėjo jungtinis lenkų, rusų ir kitų tautų choras. Puikiai! Iš jų reikia mokytis vieningumo. Įsivaizduokite, renkama miško taryba. Vos tik pelėda skelbia rinkimų pradžią, barsukai guviai susikooperuoja ir į tarybą išrenka barsukus, nors miške daugiau kiškių, lapių ir meškų, o kur dar pelėdos. Tik lapės nuolat užsiėmusios kiškių gaudymu, meškos miega žiemos miegu, o pelėdos tiesiog labai protingos ir pakilusios virš gyvenimiškų reikalų.
Taip miega ir mūsų lietuviškas pilietiškumas ir didžiavyrių dvasia. Mes, kaip tos močiutės, kurioms paskambina negeras žmogus ir sako: „Jūsų anūkas sužalojo žmogų, neškite čion pinigus“, o mes ir nešame, net nepagalvoję, ar iš viso turime anūką.
Sąlygos mokytis ir šviestis šalyje sudarytos geros, tačiau šviestis norinčių mažoka. Patogiau leisti dienas maloniai apspangus, būti lengvatikiais, pasiduoti manipuliacijomis, šventai tikėti viskuo, ką rašo spauda ar rodo televizijos.
Iki nefasadinės demokratijos Lietuvoje dar toli, nors kai kas priimant „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo“ naują variantą iš labai labai aukštai pasakė: „Demokratijos mūsų šalyje ir taip per daug.“
Beje, jei įdomu, apie valdymo meną daug pamokymų rasite N.Makiavelio veikale „Valdovas“.