Smukdantys, nebeįdomūs ir erzinantys – taip pavadinčiau kol kas politinėje padangėje dar kabančius didžiųjų politinių partijų lyderius. Nė vienas jų nėra įkvepiantis vedlys, jie net nesiekia įkvėpti tautos! Susidaro įspūdis, kad vienintelė per anksti pasenusio politikos elito komunikacijos priemonė – negatyvios energijos skleidimas ir oponentų juodinimas.
Todėl mūsų lyderiai primena žieminius obuoliukus vasarą – rūgštūs ir neskanūsi.
Ketvirtadienio vakarą išjungiau savo mėgstamą televizijos laidą „Lietuva tiesiogiai“, nes kaip kempinė prisisunkiau juodų emocijų. Optimistinėmis spalvomis spindinčios studijos sienas springdami pilkai dažė A.Butkevičius, V.Mazuronis ir V.Uspaskichas. Senojo kirpimo politikieriai vis putojo: „Tautos genocidas“, „Konservatorių sąmokslas“, „Juodosios technologijos“, „Tauta nebepasitiki“, „Kiek pakalbu su žmonėmis, visi nusivylę“... Rimtais save laikantys partijų lyderiai taip kalbėjo apie ministro Dainiaus Kreivio „pažymą“.
Toks yra mūsų politikų supratimas apie darbą opozicijoje, oponavimą ir alternatyvias idėjas. Dar pridėkime mūsų šalies prezidentės demonstruojamą „visada teisaus“ sovietinio vado įvaizdį. Į žieminių obuoliukų pintinę įridenkime ir Vyriausybės vadovą, kuris nuolat kartoja, kad kažkas vis kažką bando sugriauti.
Tiek D.Grybauskaitė, tiek A.Kubilius, tiek A.Butkevičius yra šventai įsitikinę, kad purvo ir pykčio pilstymas ant oponentų - aukščiausias viešųjų ryšių mokslo laimėjimas! Jie nuoširdžiai tiki, kad tauta dar girdi jų tauškėjimą apie neigiamus dalykus ir nemato jų idėjų impotencijos.
Nė vienas iš dabartinių lyderių nė negalvoja apie kūrybą valstybės valdyme, naujas idėjas, tautos įkvėpimą ir politinį pavasarį. Į politiką žengiančių jaunų žmonių nėra daug, o ir tie patys jaučia pareigą tapti bambekliais.
Išvada: posakis, kad politikai visuomet atsilieka nuo visuomenės, yra teisingas. Tautai reikia pavasariško gryno oro gurkšnio, o politikieriai duoda tik surūgusių kojinių tvaiko.
Kokia galėtų būti išeitis?
Save išsikėlę („nepartiniai“) kandidatai jau gali dalyvauti ir savivaldos rinkimuose. Galbūt, nuo 2012 metų tauta galėtų rinkti ne tik partinius, „nepartinius“, bet ir savęs neišsikėlusius kandidatus! Rinkimuose dalyvautų visi, kas pateko į šiųmečio tautos surašymo dokumentus. Atsiverti sąrašą su trim milijonais pavardžių ir brūkšteli kryžiuką ties tuo, ką norėtum matyti šalies prezidentu!
Jeigu ši idėja būtų įgyvendinta, aš jau žinau už ką galėtume balsuoti – buvusį Merilendo universiteto politikos mokslų bakalaurą Šarūną Jasikevičių! Jis visą gyvenimą praleido tose šalyse, kur žmonės jaučiasi laimingi. Diplomuotas politikos mokslų specialistas. Auksinis vedlys. Ne tik pats vedantis, bet ir kuriantis progas kitiems. Rėksnys, kurio lūpose „Yes We Can“ priverstų pajusti ne tik meteorologinį, bet ir politikos pavasarį.