Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad, nors Lietuva pelnytai vadinama viena labiausiai kompiuterizuotų valstybių, elektroniniame surašyme dalyvaus mažesnioji gyventojų dalis. Didesnioji dalis bus surašyta balandžio 5 – gegužės 9 dienomis, kai elektroniniame surašyme nedalyvavusius gyventojus lankys surašinėtojai.
Be plačiai deklaruojamų įsipareigojimų Europos Sąjungai, pačiai Lietuvai būtų svarbu surinkti papildomus duomenis ir apie Lietuvos etnografinių rajonų gyventojus. Žinomi svarbiausi mūsų etnografiniai rajonai yra: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, ir Suvalkija. Galima dar išskirti Mažosios Lietuvos etnografinį rajoną, jei Panemunės žemupio ir pietinio pajūrio pakraščio gyventojai savęs nepriskiria kitam etnografiniam rajonui.
Gyventojų surašymo programa tokius duomenis nenumato rinkti, bet tai lengvai padaroma, jei patys gyventojai to pageidautų ir surašymo organizatoriai geranoriškai prisidėtų.
Iš karto paaiškinu, kad norėdami išryškinti priklausomumą etnografiniams rajonams ir tarminėms skirtybėms, turėtume nežymiai prasilenkti su terminologija. Tai dėl to, kad surašymo organizatoriai iš anksto nenumatė tokių duomenų rinkimo ir neįvardino tikslių terminų surašymo anketose.
Kaip galima išryškinti etnografines ir tarmines skirtybes gyventojų surašymo anketose? Tai galima padaryti skyriuje: „ETNOGRAFINIAI RODIKLIAI“, kuriame yra 13 ir 14 klausimai. 13 klausimas – „Kokia jūsų tautybė?“ Žemiau nurodomi langeliai su užrašais: „lietuvis (-vė)“; „lenkas“; „rusas“; „neatsakysiu“ ir „kita“.
Norint pabrėžti priklausymą dzūkams, aukštaičiams, žemaičiams ar kitam etnografiniam rajonui, reikia paženklinti langelį su užrašu „kita“. Tokiu atveju išmetama papildoma eilutė, kurioje galima užrašyti norimą priklausomybę, pavyzdžiui: dzūkas, aukštaitis, žemaitis ar kt.
Anketa netrukdo pažymėti ir tarmių: 14 klausimas verčia atsakyti, kokia jūsų gimtoji(-osios) kalba(-os)?“ Po tuo klausimu vėl yra langeliai su užrašais: „lietuvių“; „lenkų“; „rusų“; „neatsakysiu“ ir „kita“. Norėdami pažymėti priklausymą kuriai nors tarmei, turėtume paženklinti langelį su užrašu „kita“.
Išmetamos dvi papildomos eilutės - pirmojoje galime nurodyti gimtąją tarmę, pvz. „žemaičių“, „dzūkų“, „aukštaičių“, o antrojoje palikta galimybė nurodyti antrą gimtąją kalbą – „lietuvių“. Taip labai logiškai išsprendžiama gimtosios tarmės ir bendrinės kalbos deklaravimo problema: iš tiesų daugumas gyventojų pirmiausia pradeda kalbėti gimtąja tarme, o tik vėliau išmoksta bendrinę kalbą.
Toks reveransas niekam nekliudytų, nes prie abiejų paminėtų klausimų pačių organizatorių numatyta galimybė pažymėti „neatsakysiu“. Nereikėtų nuogąstauti ir dėl pilietybės.
Pilietybę deklaruojame atsakydami į 6 klausimą: „Kokia jūsų pilietybė?“ Dauguma Lietuvos gyventojų ties tuo klausimu pažymi(-ės) langelį su užrašu „Lietuvos Respublikos“.
Taigi, dar yra reali galimybė, nepažeidžiant gyventojų surašymo reikalavimų ir be pailldomų išlaidų, surinkti labai vertingų duomenų apie Lietuvos gyventojų priklausomybę skirtingiems etnografiniams rajonams.
Sėkmė priklausys nuo gyventojų noro pateikti realią padėtį atspindinčius duomenis, redakcijos geranoriškumo paskelbiant šią žinutę ir ypač nuo surašinėtojų supratingumo.
Geografiškai suskirstytuose etnografiniuose rajonuose gyvena ne tik skirtingų tautybių, bet ir įvairių etnografinių rajonų Lietuvos gyventojai. Dzūkijoje gyvena ir aukštaičiai, ir žemaičiai, ir suvalkai, kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose neretai sutinkami kitų etnografinių rajonų gyventojai.
Truputėlis papildomo kryptingumo padidintų gyventojų surašymo prasmingumą ir labiau pateisintų numatomas didžiules išlaidas.