Šiandien mažų miestų kultūrinė situacija kiek pasikeitė. Ieškodami naujų auditorijų, galimybių, juos vis dažniau aplanko ir profesionalios teatro, baleto grupės, profesionalūs įvairių žanrų muzikantai, tik atsirado kita problema - mažų miestų publikos etiketo stoka kultūrininiuose renginiuose.
Žmonės pripratę prie saviveiklos lygio kultūros, nebežino kaip elgtis aukštesnės meninės vertės renginiuose. Pirmas akivaizdus ir į akis krentantis dalykas - apranga. Į Lietuvos ar užsienio trupių spektaklius mažesnių miestų publika ateina apsirengusi taip, kaip savaitgaliais einama į turgų - vyrai paprastai dėvi džinsus ir 10 metų languotus flanelinius marškinius, moterys - juodas kostiumines kelnes ir apsipūkavusius ryškiaspalvius megztukus.
Retai, bet pasitaiko ir šventiškai pasipuošusių žiūrovų, tačiau tai malonios išimtys, kurios šiandien greičiau kitiems sukelia šypseną, nei tampa etiketo pavyzdžiu. Žinoma, galioja ir aprangos (kaip ir visų kitų sričių) demokratija, tačiau eiti į teatrą kasdiene apranga - tai jau negerbimas ne tik savęs, bet ir atvykusių artistų. Juk ne taip seniai moterys į teatrą eidavo pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, žiemą nešdavosi aukštakulnius batelius, vyrai ėjo tik su kostiumais... O šiandien šventinė apranga provincijos kultūros renginiuose - tabu.
Kitas pastebėjimas - mobilieji telefonai, be kurių šiuolaikinis žmogus negali ištverti net valandos, kol trunka pasirodymai. Dar prieš spektaklius įspėjantis pranešimas išiungti mobiliuosius telefonus galioja ne visiems, sąmoningai ne visi jį išgirsta. Gražiausių scenų metu, tylos minutėmis suskambantys telefonai, jų žybsėjimas, tikrai maloniai nenuteikia nei artistų, nei žiūrovų.
Bene labiausiai šiandien išmuša iš vėžių valgymas, gėrimas spektaklių ir koncertų metu. Likau šokiruota, kai žiūrėdama Maskvos baleto spektaklį „Gulbių ežeras“ Utenoje išgirdau nemalonų traškesį. Atsisukusi už savęs išvydau jauną šeimą, valgančią bulvių traškučius ir iš plastikinių bokalų gurkšnojančius alų. Tai mane pribloškė ilgam. Nejau žmonės į pasirodymus eina tokie alkani? Man tai nesuprantama, bet jau pradedu galvoti, gal tik man? Gal kitiems tai yra norma ir nėra tame nieko blogo, nes tokį vaizdą teko matyti dar ne kartą teatro, klasikinės muzikos pasirodymuose Utenoje, Marijampolėje, Alytuje.
Mažesnio miesto žmogui, gaunančiam mažesnes pajamas, susidaro įspūdis, kad, mokėdamas pinigus už pasirodymą, jis nusiperka ir galimybę elgtis jo metu kaip nori - vilkėti kaip nori, kramtyti gumą ir ją lipdyti ant kėdžių, naudotis mobiliaisiais telefonais, valgyti traškučius, gurkšnoti kavą ar alkoholinius gėrimus. Kiekvienam tokiam žiūrovui, siūlyčiau pamąstyti, ko jis eina į renginį - pažiūrėti, paklausyti, kaip puikiai savo darbą atlieka profesionalai, ar pats išsišokančiu elgesiu bandyti tapti pagrindiniu vakaro herojumi?
Ši nuomonė taikoma ne visiems, būna malonių išimčių, tačiau tai tik išimtys.Vienkartiniai atvejai.Apmaudu, bet tai Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo realybė, kurioje žiūrovo etiketas yra pamirštas.