Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj.
Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo
savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios
tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip.
Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip
nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, per tūkstančius metų, vystėsi ir
tautos tapatybė, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis.
Identitetas, šiurkščiai sakant, yra parodomoji jėga, kai
bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai
žmonių grupei tam tikroje vietoje - žmonių istorijoj tai dažniausiai
reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš
konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias.
Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė
konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esanti geresnė už
kitą.
Per konkurencijąe iškilo nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat
kaip baltoji rasė sukūrė rasizmo filosofiją.
Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame
dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija - vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai
baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita
ideologija...
Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių
santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam
tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai
galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi
socialinių ir kitų galimybių.
Šiandien pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir
palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai
kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, neprogresuoja ir
net yra izoliuotos nuo viso pasaulio - pvz., Šiaurės Korėja.
Tačiau pasaulis juk neturi izoliatorių: žmonės nori bendrauti su kitais,
žmonės nori keliauti ir net gyventi bei dirbti svetur, žmones domina kitų žmonių
kultūra. Net nekalbant apie tai, kad ir lietuviai, ir kinai, ir
vokiečiai iš esmės yra tos paties genetinės prigimties - mes visi
turim tą patį protėvį, kažkada gyvenusį Etiopijos savanose.
Mūsų skirtumai yra tik tie, kad prieš 115 tūkst. metų visi mes pasukome
skirtingų pasaulio regionų link. Tokiame įvairiaspalviame, bet
giminingame pasaulyje, kaip matome, nacionalizmo idėjos nėra tai, kas
galėtų vesti žmoniją į priekį arba būti kokia nors vertybe.
Šūkis „Lietuva lietuviams, kaip ir „Rusija rusams“ ir kitos
skanduotės, parodo tik tai, kad tai reiškiantis žmogus yra ribotas, nori
gyventi izoliuotai, konkurencijoj, nori mąstyti izoliuotai, matyti tik
panašius šalia savęs bei aukštinti savo vertybes, dažniausiai tik šaipantis
iš kitų tautų savybių ir vertybių.
Kiti nacionalizmo idėjų arkliukai yra vadinamieji „tautiškumas“ ir
„patriotizmas“. Tautiškumas yra praktiškai tas pats nacionalizmas, tik
mažiau ekstremalios formos -: vietoje skanduojamų nacionalistinių šūkių
yra giedamos lietuviškos dainos.
Nieko negaliu pasakyti - lietuviškos dainos gali būti ir dažnai yra
gražios, nacionaliniai rūbai malonūs akiai, o ritualai, kai yra paminima Marijos žemė ir jai dėkojama, kvepia dvasiniu mistiškumu ir pagarba tai žemei, kurioje esi užaugęs
ir kuri buvo antroji tavo motina, nes davė tau tuos žalius miškus,
vaisingą dirvožemį, atvėsinančius ežerus...
Pats savaime tautiškumas nėra toks pavojingas. Bet jo dirvoje ir užauga
nacionalizmas, kai tautiškumo idėjos vystomos ekstremalesniame lygmenyje, kai ta meilė
žemei perauga į neapykantą svetimšaliams.
Tačiau ir prie pačios tautiškumo koncepcijos galima prisikabinti: kodėl
išaukštinamas tik tam tikras žemės lopinėlis, t.y. lietuvių atveju - Lietuvos
teritorija? Ar tai, kas yra 5 metrai už jos ribų, jau neverta gražių
žodžių, dainų, ritualų? Argi ta užribinė žemė nemaitino mūsų protėvių,
kurių dėka mes čia esame? Argi ta užribine žeme neatžingsniavo mūsų
protėviai savo pėdomis į ten, kur šiuo metu esame mes? Kam tos ribos?
Kam kapoti vientisą erdvę, kurios įvairios dalys įvairiais žmogaus
istorijos laikotarpiais buvo jam artimos ir naudingos?
Kažkas panašaus taip pat yra ir su patriotizmo sąvoka, kai yra išaukštinama
savo šalies identiteto didybė, kai natūralios proporcijos yra
transformuojamos būtinai taip, kad tai, ką seklbia patriotizmas, įgyja
stipriai pozityvias savybes (nebūtinai iš
tikrųjų egzistuojančias - dėl to ir yra ryškios sąsajos tarp
patriotizmo ir propagandos.
Tai, kas lieka už patriotizmo ribų, įgyja pilką atspalvį, nors tiesiogiai ir
nėra teigiama, kad visa kita yra negatyvu (tai būtų šovinizmas).
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad patriotizmas yra puiki ideologija. Tačiau
jos pagrindas yra konkurencija su kitais identitetais, ir tai anksčiau ar vėliau pereina
į nacionalizmą. Aiškus to pavyzdys yra propagandos pilnas Sovietų
Sąjungos patriotizmas, peraugęs šiuo metu į stiprias nacionalistines
nuotaikas Rusijoje.
Taigi „Lietuva lietuviams“ šūkiai veda niekur kitur kaip tik į dugną,
kur vieni nekenčia kitų. Tas dugnas, deja, nemato tos gražios šviesos,
kuri sklinda iš viršaus, apjungiant visus žmones po vienu stogu -
visus skirtingus, bet lygius.