Užsirašiusi chirurginei protinių dantų rovimo operacijai kolegė tris mėnesius kantriai laukė Dantukų fėjos patepimo, nors laukti nebuvo linksma, juk taip protas užspaustas! Galų gale, praėjus ketvirčiui metų, paskirtą ankstų trečiadienio rytą ligonė prisistatė į kliniką.
Neskubėdamos ir nekeldamos streso, nes nervinti ligonių nevalia, darbuotojos ją užregistravo ir paskyrė lovą palatoje. Darbingo amžiaus teisininkė praslankiojo visą dieną, o kai už lango jau pradėjo temti, pasirodė chirurgas. Jis pareiškė, kad operuos tik penktadienį.
Pacientei pasakius, kad ji nenori čia gulėti iki penktadienio, gydytojas pareiškė, kad negali jos išrašyti taip greit, planuoja tai padaryti tik po savaitės, nes reikės ją stebėti. Paklausus, kokia bus nejautra – visiška ar vietinė, gydytojas tik leptelėjo: „Kokios norėsite, tokią ir darysime.“
Po šio smagaus pacientės ir chirurgo pokalbio rautinų protinių dantų šeimininkė gūžčiodama pečiais palatos kaimynės paklausė – tai gal reikia sumokėti daktarėliui, kad trumpiau čia laikytų ir greičiau išoperuotų? Kaimynė iš provincijos prunkštelėjo, suprask – nesusipratėlė, ir kaip mat išpyškino įkainius – 500 Lt chirurgui, 300 Lt anesteziologui, 50 Lt slaugei.
Suskaičiavo Aldona pakišas, pasvarstė, kiek ji turės gulėti klinikoje, kad iš ligonių kasų už „lovadienius“ gydykla litų prisiskrebentų, ir iš karto puolė skambinti sutuoktiniui: „Alio, Rimvydai, atvažiuok manęs greičiau iš čia pasiimti!“
Dantukų fėja Aldoną aplankė kitą dieną privačioje klinikoje. Operacija buvo atlikta per 40 minučių su vietine nejautra. Piniginė palengvėjo 1000 Lt, bet atlaisvintu nuo spaudimo protu namo pacientė buvo paleista iš karto.
Žalgirio klinikoje pacientai skirstomi į kramtančius ir nekramtančius. Net valgykloje paklausia: „Kramtantis? Nekramtantis?“ Mat didesnė dalis pacientų po žandikaulių, veido kaulų operacijų negali net prasižioti ar paprieštarauti ir nepasitenkinimą reiškia tik mykdami pro sukąstus dantis. Taigi Aldonai dar pasisekė, kad ji buvo iš „kramtančiųjų“ flango.
Optimizuokime, taupykime, veržkimės diržus! Šūkiai vienokie, o veiksmai realybėje – visai kitokie.
Kitai pažįstamai po operacijos gydytoja pasiūlė padaryti papildomą tyrimą „dėl viso pikto, nes šiaip to tyrimo nereikia, bet naudojamas labai geras aparatas, pačiai bus įdomu, be to, po šios paslaugos iš ligonių kasų bus sumokėta 3 tūkst. Lt.“ Kažin, ar tokią procedūrą pacientė būtų sutikusi atlikti, jei reikėtų sumokėti nors dalį visos sumos.
O štai dar vienas neracionalaus Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) pinigų naudojimo būdas. Šeimos gydytojas nukreipia pacientą pas tam tikrą specialistą, pacientas gauna iš to specialisto pasiūlymą atlikti tyrimą geresniu, kokybiškesniu aparatu, kuris lyg tyčia yra privačioje klinikoje, kur lyg tyčia specialistas dirba papildomai.
Taip Valstybinei ligonių kasai tenka sumokėti už du negaluojančio žmogaus apsilankymus pas specialistą ir už kelis tyrimus kelioms sveikatinimo įstaigoms. Kodėl gi ne? Mes juk labai turtingi. O, pasak ministro pirmininko, reikia saugotis, kad neišprotėtume nuo tokio pašėlusio ekonomikos augimo.
Priėjome prie išvados, kad sveikatos apsaugai skiriami pinigai naudojami neracionaliai. O ir kam? Juk tai „valdiški“ pinigai, niekieno! Gal ir „valdiški“, bet PSDF 2011 m. biudžeto eilutės sako ką kita.
Planuojama, kad dirbantys žmonės sumokės 2,4 mlrd. Lt Sveikatos draudimo įmokų, valstybė savo lėšomis, t.y. tų pačių mokesčių mokėtojų sąskaita, sumokės 1,6 mlrd. Lt PSD įmokų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Pridėjus dar vienas kitas pajamas ir įplaukas į PSDF – suma priartėja prie 4,2 mlrd. Lt.
Ir patikėkite, visa suma bus išleista – reikia to ar nereikia, nes pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus – labai keistai reglamentuotas.
2005 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmas – bazinis mokėjimas už į sąrašą įrašytų aptarnaujamų gyventojų skaičių, antras – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias pirminės asmens ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, trečias – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą.
Taigi, pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš Valstybinės ligonių kasos gauna už „prirašytas galvas“ – 85 proc. visos sumos, o už tai, kad ligonis atėjo, ir už faktiškai atliktas paslaugas gauna tik 15 proc. sumos.
Jei PSDF surinktų nors ir 10 mlrd. litų – garantuoju, kad išleistų viską tiems „brangiems“ pacientams, bet jiems nepagerėtų, nes tikslo pagydyti ligonį mūsų sveikatos sistemoje nėra, sutinkama tik prižiūrėti piliečių sveikatą.
Ir toliau per televiziją suksis brangiausios reklamos, kviečiančios už Valstybinės ligonių kasos, t.y. mūsų visų, pinigus lazeriu nudeginti nereikalingus apgamus. Kas patikrins, kiek tų apgamų reikia pašalinti? Įkalčių juk neliks – turiu galvoje nudegintus apgamus.