Gal apie tai ir nevertėtų kalbėti, gal būt net būtų galima nekreipti dėmesio į „svogūnais“ apdovanoto pono Salamakino pastangas užsiimti savireklama, besivadovaujant principu „svarbiausia turėti įvykį, o po to jį iškraipyti kaip nori“, nes politinės konkurencijos ir pasaulėžiūrų sankirtose visko būna, tačiau kuomet interpretacijomis ir saviveiklinėmis išvadomis užsiima Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas, ignoruodamas ne tik nekaltumo prezumpcijos principą, pastabas ir faktus, bet ir demonstruodamas visišką nepagarbą žmogiškajam Garbės-Etikos kodeksui ir vienai iš pagrindinių Etikos ir procedūrų komisijos priedermių – rūpintis dar ir Seimo reputacija – vienaip ar kitaip reaguoti tenka.
Galima būtų užduoti ne vieną retorinį klausimą. Ar etiška Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkui bendradarbiauti su neetiškais pripažintais leidiniais? Kaip dera su bendrosios etikos normomis etikos komisijos pirmininko komentarai neetišku pripažintame leidinyje, kur A.Salamakinas nuogąstauja, kad už parlamentines lėšas perkamos dovanos naudojamos kaip „pakišos“ rinkėjams? Arba kuomet tas pats „etikos sargas“ rimtu veidu svarsto, jog Seimo nariai privalėtų važinėti „Golfukais“, pats besinuomodamas automobilį „Lexus“?
Tų klausimų gali būti keliama labai daug, pavyzdžių esama labai daug ir įvairių, tačiau vienas apibendrinantis klausimas būtų – gal vis tik Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko priedermė būtų pirmiausia organizuoti reglamentuotą ir nepolitizuotą svarstymą komisijoje, o po to perteikti pagrįstą ir apsvarstytą nuomonę viešai opinijai?
Žmogus negali jaustis gerai, jei pats sau nepritaria. Taip ir liko neaišku, ar A.Salamakinas dar turi noro atsistatydinti, ar jam dar sukelia nepatogumų tas faktas, kad pats yra pripažintas pažeidusiu etiką? Pono A.Salamakino aktyvus noras būti kuo labiau matomu viešoje erdvėje savaime nėra nei blogas nei smerktinas. Tačiau kolegai norisi priminti J.Locke’o posakį, kad „žemindamas ir niekindamas kitus, pats netapsi nei geresnis, nei protingesnis“.
Kolegai A.Šedžiui pasikarščiavus ir viešai metus man asmeniškai nepagrįstus kaltinimus, vėliau, paaiškėjus tiesai, pastarojo garbei reikia pasakyti, kad vyriškai atsiprašydamas, jis išsprendė ir problemas bei kilusias įtampas, o mane tai paskatino atsiimti skundą. Tuo tarpu A.Salamakinas tesugebėjo į argumentuotą skundą atrašyti vieną sakinį – „klausimas nežinybingas“.
Vėlgi retoriškai būtų galima paklausti – jeigu Seimo salėje imtume vadinti kolegas pseudonimais, prasivardžiuoti, ar tai nusipelnytų Etikos ir procedūrų komisijos dėmesio?
Bet net ir toks A.Salamakino atsakymas vertintinas kaip didelis pasiekimas, nes į daugelį asmeniškai nepatogių klausimų pačiam A.Salamakinui yra neatsakoma apskritai. Arba atsakoma „etišku“, tik A.Salamakinui priimtinu būdu.
Balandžio pradžioje Seimo nario L.Diniaus pasirašytas raštas, adresuotas Seimo pirmininkei ir su Pirmininkės rezoliucija „išnagrinėti ir atsakyti Seimo nariui“, buvo išspausdintas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, žurnalistų etikos inspektoriaus, abiejų instancijų teismų pripažintame neetišku provincijos laikraštyje, apšaukiant rašto autorių mažaraščiu, mat neatkreipiau dėmesio, kad padėjėjas, rašydamas raštą, keliose vietose neuždėjo kabučių ir viename sakinyje žodį Seimas parašė mažąja raide.
Natūraliai kyla paskutinis retorinis klausimas – ar Seimui tikrai priimtinas ir reikalingas toks Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko veiklos „stilius“?
Jeigu vienaip ar kitaip, ar dėl politinių, ar senų Seimo tradicijų puoselėjimo, rutinos ar kitų priežasčių būtų nuspręsta, kad šis mano pareiškimas nevertas dėmesingesnio svarstymo, linkėčiau Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkui elgtis teisingai ir atsakingai.
Kai kuriuos kolegas ir geltonosios žiniasklaidos atstovus tai, gal būt, priblokš, tačiau tikrai nenuvertins Seimo Etikos ir procedūrų komisijos iki nevertintino lygmens.