Straipsnyje taip pat analizuoju gilesnes šios liūdnos baigties, ištikusios atsinaujinti pabandžiusį lietuvių kalbos mokslą, priežastis. Tos priežastys sietinos su pastaraisiais metais Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų srityje įsivyravusia ir konservatyvaus akademinio isteblišmento palaikoma lituanistinės plėtros ideologija, iš esmės prieštaraujančia tarptautinių standartų taikymui šių mokslų rezultatams.
Pastaruoju metu spaudoje ir visuomenėje audringai rutuliojasi diskusija dėl požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos norminimą. Šioje diskusijoje paliečiamos kalbos politikos kontroversijos yra tiesiogiai nesusijusios su toliau mano pateikiamo pasakojimo įvykiais, bet neabejotinai ir viena, ir kita gali būti siejama su lituanistinės plėtros programos vykdymo perversijomis, kurias lėmė faktas, kad lituanistinė plėtra tapo oficialia Lietuvos humanitarinių mokslų ideologija. Lituanistikos tyrimų prioritetas yra įtvirtintas ir naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu. Kaip žinome, diskusiją dėl lietuvių kalbos norminimo politikos įžiebė šių metų sausio 26 dienos dr. Loretos Vaicekauskienės mintys išsakytos pokalbyje su žurnalistu Tomu Vaiseta. Pasisakydama už liberalesnį požiūrį į kalbos norminimą, kalbininkė savo interviu kartu palietė ir kai kuriuos ydingus oficialiosios kalbos politikos aspektus. Suvokdama būtinybę formuoti visuomenėje kitą, nei dabar egzistuojantis oficialusis, požiūrį į kalbos norminimo praktikas (atsisakant jų represyvaus ir dažnai moksliniais argumentais nepagrįsto pobūdžio) Loreta Vaicekauskienė kiek anksčiau internetinėje erdvėje šia tema surengė ir moderavo visuomenėje žinomų mokslo ir kultūros veikėjų diskusiją.
Į oficialiosios kalbos politikos teisingumu išdrįsusios suabejoti mokslininkės pasisakymus aštriai oficialiu raštu sureagavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, o visai neseniai, kovo 22 d., Lietuvių kalbos institutas, savo rašte viešai atsiribodamas nuo maištingosios savo darbuotojos (priminsiu, kad Institute Loreta Vaicekauskienė vadovauja Kalbos kultūros skyriui). Vėliau į diskusiją įsitraukę žurnalistai, rašytojai, vertėjai (taupydamas vietą jų čia nevardysiu) palaikydami išsakyto naujo požiūrio į kalbos normą aktualumą ir girdami šio požiūrio autorės drąsą, kartu kritikavo minėtų įstaigų oficialiųjų raštų valdišką toną, „stalininę“ dvasią ir anonimiškumą − visi šie bruožai tik patvirtina Loretos Vaicekauskienės nurodytą represyvų visų tų kalbos priežiūros institucijų veiklos pobūdį. Neturiu galimybės savo straipsnyje giliau įsitraukti į šią aktualią diskusiją, juoba kad nesu kalbininkas Lietuvoje įprasta šio termino prasme, veikiau lingvistas, kuriam kalbos norminimo aspiracijos yra svetimos (atvirkščiai, lingvistams atkakliai, nepaisant normintojų pastangų, kartojamos vadinamosios kalbos klaidos yra vertingas mokslinių argumentų šaltinis: jos liudija, kad kalbos struktūroje vyksta (ar jau yra įvykę) struktūriniai pokyčiai). Vis dėlto vieną kitą šios diskusijos aspektą, kuris yra reikšmingas ir mano straipsnyje dėstomiems faktams, norėčiau čia pakomentuoti.
Į minėtą oficialųjį Lietuvių kalbos instituto raštą aktualiai, kovo 26 d., sureagavo buvęs šio instituto direktorius, o dabar dirbantis Čikagos Ilinojaus universitete prof. habil. dr. Giedrius Subačius. Jis pastebėjo, kad raštą pasirašiusi Instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė (rašto svarstyme keistomis aplinkybėmis dalyvavo ir jo nepasirašiusieji kai kurie Instituto tarybos nariai) viešai atsiribodama nuo savo pavaldinės Loretos Vaicekauskienės Institute vykdomo sociolingvistinių tyrimų projekto ir kitaip kritikuodama spaudoje išsakytas jos mintis, iš esmės užsimoja prieš mokslininkės akademinę laisvę. Seniai dirbu Lietuvių kalbos institute ir gerai žinau, kad rašte išdėstytos jo direktorės ir jai ištikimai tarnaujančių tarybos narių kritinės pastabos dėl Loretos Vaicekauskienės viešų pasisakymų nėra tik teoriniai pasvarstymai. Kad Instituto administracija prieš ją gali imtis realių sankcijų, greičiausiai jaučia ir pati mokslininkė, tą patvirtina ir toliau mano straipsnyje pateikiamas pasakojimas apie tai, kas Lietuvių kalbos institute ištinka tuos drąsuolius, kurie išdrįsta iškelti nepriklausomo mokslo vėliavą. Tad mažų mažiausiai šiuo direkcijos ir tarybos raštu maištingajai pavaldinei siunčiamas „antrasis (paskutinis?) perspėjimas“. Antrasis, nes pirmasis simboliškai buvo pasiųstas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštu: „Lietuvos ryte“ išspausdintas raštas buvo papuoštas spalvingu iš faneros išpjaustyto pasaulio kalbų medžio paveikslėliu: Loreta Vaicekauskienė juk puikiai žino, kad šis devynioliktojo amžiaus kalbotyrą simbolizuojantis medis auga ne kur kitur, o tautinio mokslo šventovėje − Lituanistikos židinyje, kuris 2006 m. direktorės pastangomis įkurtas Lietuvių kalbas institute. Taigi, bent jau Loretai Vaicekauskienei turėtų būti aišku, kur gyvena šį anoniminį raštą surašę elfai. Taip pat peršasi klausimas, gal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos „slibinas“ toje Lituanistikos židinio kameroje saugo savo galios kiaušinį, jei savo raštus puošia jos atributika?
Toliau noriu pakomentuoti tik kai kuriuos charakteringus ideologinius Lietuvių kalbos instituto rašto aspektus, nes jie glaudžiai siejasi su toliau mano straipsnyje linksniuojama lituanistinės plėtros ideologija, pastaruoju metu reguliuojančia humanitarinių mokslų raidą. Pamatinė šios ideologijos idėja yra lietuviško tapatumo saugojimas ir „tinkamos“ raidos užtikrinimas. Išties Instituto rašte atsakant į žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ (2010 m. Nr. 5-6) iškeltas mintis, sakoma „Manome, kad panašių teiginių palaikymas yra ne kas kita kaip siekimas pakirsti susiklosčiusią tautinės tapatybės sampratą“ (paryškinta mano − R. M.). Toliau kaip „realios grėsmės“ tautiniam tapatumui, nurodomi po atliktų sociolingvistinių tyrimų išryškėję faktai, esą „Lietuvoje gyvenančio jaunimo tautinės tapatybės savivoka menksta, daugėja „europiečių“ ir „pasaulio piliečių““. Greičiausiai norima, kad Europos Sąjungos valstybėje gausėtų maršo „Lietuva lietuviams!“ šalininkų?. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visi lituanistinės plėtros ideologijos šalininkai siekia išsaugoti „susiklosčiusią tautinės tapatybės sampratą“: iš esmės priklausydami dešiniajam diskursui, kai kurie Lietuvos intelektualai aršiai kritikuoja iš valstietiškos „smetoninės“ Lietuvos paveldėtą siaurą „etnolingvistinį“ tautiškumo supratimą, siekia jį praplėsti ir modernizuoti (sulenkėjusios) Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos diduomenės kultūrinio ir pilietinio gyvenimo istorinėmis interpretacijomis. Vargu bau, ar toks projektas kaip nors esmingai galėtų pakeisti į dinamiškai besirutuliojančia Europos Sąjungos tikrovę „įmesto“ eilinio lietuvio pilietinę sąmonę, bet savo romantinėmis aspiracijomis gražiai papildo lituanistinės plėtros ideologiją. Šios ideologijos modernizuota versija buvo glaustai pateikta dr. Dariaus Kuolio plenariniame pranešime „Lituanistika Lietuvos valstybėje: pamatų ar pakelės akmuo“, skaitytame pereitų metų gruodžio 14 d. vykusioje konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“. Prieštaringiems šio pranešimo teiginiams išsamiau aptarti čia nėra vietos, pakaks paminėti, kad lituanistika D. Kuolio pristatoma, viena vertus, kaip Lietuvos humanitarinių mokslų bendras pavadinimas, kita vertus, kaip Lietuvos valstybės „moralinės galios šaltinis“, kaip „politinės bendruomenės telkimo, jos tapatybės kūrimo ir saugojimo būdas“. Taip samprotaudamas D. Kuolys iš esmės siūlo humanitarinius mokslus per „lituanistinę plėtrą“ pajungti tarnystei politiniams valstybės interesams. Tuo jis ne daug kuo skiriasi nuo primityvesnių savo kolegų − minėto Lietuvių kalbos instituto rašto autorių − kurie piktinasi Loretos Vaicekauskienės publikacijomis, nes jose kalbos vartojimo „asmeninė laisvė iškeliama aukščiau už tautos ir valstybės interesus“. Beje, pats šis raštas geriausiai liudija, kokias perversinius pavidalus gali įgyti itin glaudus mokslo ir politikos „bendradarbiavimas“: jis yra suformuluotas, kaip „atsakymas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos ir Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos 2011 m. vasario 17 d. paklausimą“.
Nenuostabu, kad šį Andrejaus Aleksandrovičiaus Ždanovo instrukcijų Sovietų Sąjungos kūrybinei inteligentijai tvaiku atsiduodantį „paklausimą“ pasirašė savo tautiniu radikalumu garsėjantis seimo narys Gintaras Songaila. Galiausiai norisi pastebėti, kad į minėtą diskusiją dėl požiūrio į kalbos norminimą Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir iš paskos Valstybinis lietuvių kalbos institutas (kaip matėme, kartais šių dviejų institucijų balsus diskusijoje vieną nuo kito sunku atskirti) įsitraukė toli gražu ne dėl teorinių paskatų. Pastebėdama, kad gresiantys pavojai lietuvių kalbai kalbos normintojų yra gerokai išpučiami, kad taip manipuliuojant visuomenės sąmone žaidžiami neaiškūs galios žaidimai, Loreta Vaicekauskienė pataikė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai į jautrią vietą. Iš čia ir pastarosios, ir glaudžiai su jos veikla susijusio Lietuvių kalbos instituto liguista reakcija. Išties su šio mokslininkės taikliu pastebėjimu tenka sutikti, nes Valstybinė Lietuvių kalbos komisija. vykdydama dar A. M. Brazausko vyriausybė patvirtintą Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos 2006-2015 metų programą valdo nemažus pinigus (31 mln. litų), prie kurių pirmas eilėje yra Lietuvių kalbos institutas − tai ir kyla pagunda pažaisti galios žaidimus. Toliau einančiame pasakojime kalbėdamas apie pastaraisiais metais Lietuvių kalbos instituto akademinį gyvenimą ištikusį nuosmukį, mėginsiu nurodyti ir to nuosmukio pagrindinę priežastį − Lietuvos humanitarikoje įsigalėjusią lituanistinės plėtros ideologiją. Galima spėti, kad šios ideologijos tikroji paskirtis yra kur kas pragmatiškesnė: „teoriškai“ pagrįsti Europos Sąjungos struktūrinių fondų „įsisavinimo“ schemas (apie tokių schemų realybę žr. prof. habil. dr. Vytauto Daujočio neseną straipsnį).
Lietuvių kalbos mokslo atsinaujinimo pradžią reikėtų sieti su prof. habil. dr. Axelio Holvoeto darbo Lietuvių kalbos Institute pradžia 1998. m. Tais metais savo darbais baltų ir slavų istorinės sintaksės srityje vakaruose jau spėjęs išgarsėti lingvistas savo mokslinę veiklą perkėlė iš Varšuvos į Vilnių. 2001 m. jis pradėjo vadovauti Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriui. Buvo užsibrėžta parašyti naująją lietuvių kalbos gramatiką. Ankstesnieji deskriptyviniai šios srities darbai − akademinės tritomė (red. Kazys Ulvydas) ir vienatomė (red. Vytautas Ambrazas) gramatikos − atsivėrus sienoms ir atsiradus galimybėms susipažinti su Vakarų lingvistų darbais, pasirodė neatitinkančios dabarties mokslo kriterijų ir poreikių. Šios gramatikos buvo parašytos iš esmės laikantis anuomet privalomos akademinių rusų gramatikų metodikos, be to, mokslinio aprašo aspiracijas jose bandyta derinti su praktinės jablonskinės gramatikos tradicija. Deja, ne visada sėkmingai: šie deskriptyviniai darbai pasižymi metodine eklektika ir teoriniu nenuoseklumu. Teoriniu požiūriu iš esmės tai tėra gausiais empiriniais duomenimis praplėsti tradicinių mokyklinių gramatikų variantai. Pagrindinis šių tradicinių gramatikų trūkumas − jose nė su žiburiu nerasi šiuolaikinės lingvistikos artikuliuojamų problemų, joms spręsti pasitelkiamų sąvokų ir terminų. Vadinasi, ir atitinkami lietuvių kalbos faktai, galintys praturtinti kalbų tipologijos tyrimus, liko neartikuliuoti: pasaulinės lingvistikos diskurse jie buvo (ir tebėra) reprezentuoti gerokai prasčiau nei daugelio vadinamųjų egzotinių kalbų faktai.
Lingvistikos, kaip atskiros mokslo disciplinos, apsibrėžusios savo teorines prielaidas ir tyrimo objektą, pradžia sietina su Ferdinando de Saussure’o darbais, lėmusiais struktūralizmo įsigalėjimą kalbotyroje. Tuomet kalbos mokslas aiškiai atsiskyrė nuo romantiškų teorijų ūkuose skendinčios filologijos, neretai keistuolių aristokratų laisvalaikio užsiėmimo. Kalba atskirta nuo kalbėjimo, buvo skelbiama, kad tik pirmosios struktūra teverta tyrėjų dėmesio. Ir, žinoma, kitas svarbus etapas, lingvistikai apsibrėžiant kaip mokslui, prasidėjo, 1957 m. pasirodžius Noamo Chomsky’o revoliuciniam darbui “Syntactic Structures”. Prasidėjo generatyvizmo epocha kalbos moksle. Nuo tol pagrindinis gramatikos mokslo uždavinys − atsakyti į klausimą, kaip įmanomi (kaip žmogaus smegenyse generuojami) taisyklingi gramatiniai kalbos sakiniai. Žinoma, to atsakymo ieškoti galima tik tiriant sakytinės (rašytinės) kalbos pavyzdžius, o tai labai netiesioginis kelias pasiekti tyrimo objektą, kur kas labiau netiesioginis, nei fiziko, tiriančio nematomas, bet vis dėlto eksperimentu apčiuopiamas atomo struktūros daleles. Generatyvizmas kalbos moksle iki šiol tebėra įtakinga teorinė srovė, nors ir patyrė ne vieną esminę modifikaciją. O keistis šią vyraujančią paradigmą, prigimtinį savo formalizmą papildyti semantikos sąvokomis, vertė vis naujos teorinės kalbos mokslo kryptys − funkcinė, kognityvinė, konstrukcijų ir kitos semantinės pakraipos gramatikos, kurios, be kita ko, savo tyrimus papildė empiriniais kalbų tipologijos faktais ir naujai atsiradusios tekstynų lingvistikos metodais. Tačiau visos šios teorinės kalbos mokslo kryptys, kad ir besiremiančios skirtingais teoriniais konstruktais, iš esmės sprendžia tas pačias, su kalbos struktūrų gramatiškumu susijusias, problemas ir tarpusavyje puikiai susišneka. Deja, šie klausimai yra svetimi tradicinei lietuvių kalbotyrai. Iš esmės todėl, o ne dėl kalbos barjero lietuvių tyrėjų darbuose fiksuojami lietuvių kalbos reiškiniai ir nustatyti faktai yra beveik nematomi pasaulio lingvistų žvilgsniui: jie yra suformuluoti ne šiuolaikine mokslo kalba. Kad nekalbėčiau sausai, pateiksiu keletą paprastų pavyzdžių. Pasaulio kalbose yra gana gerai ištirti vadinamieji egzistenciniai sakiniai: išskirti jų tipai, aptarta jų sintaksės ir semantikos specifika. Pavyzdžiui, anglų kalbos sakinys “There is an apple on the table” reprezentuoja bene labiausiai kalbose paplitusį egzistencinių sakinių tipą. Lietuviškasis jo atitikmuo būtų “Ant stalo yra obuolys”. Lietuviai (kaip ir rusai) turi ir ypatingų, kitose kalbose nepaliudytų, egzistencinių konstrukcijų, pavyzdžiui, “Kojos nėra kur pastatyti”, “Nėra kas daro” ir panašiai. Nei pirmojo, nei antrojo tipo egzistenciniai sakiniai tradicinėse lietuvių kalbos gramatikose tokiais nelaikomi ir, kaip niekuo neišsiskiriantys, aptariami tarp kitų tipų sakinių. Lietuviškose gramatikose, nusižiūrėjus į pereito amžiaus 4-5 dešimtmečio rusiškas gramatikas, egzistencijos teigimas pripažįstamas tik tokiems nominatyviniams sakiniams, kaip “Gražus paupys. Kalvos. Lakštingalos”. Kalbos moksle (taip pat ir rusų) jau seniai atsisakyta tokius vardažodinius sakinius laikyti egzistenciniais, nes jais identifikuojami esiniai, kurių egzistencija kalbėtojams yra akivaizdi arba presuponuota. (išsamiau žr. Kalėdaitė, Violeta 2002: “Existential sentences in English and Lithuanian”. Peter Lang) Bet mūsų tradicinės gramatikos atstovai mielai saugo šį lietuvių kalbotyros „paveldą“, kuris pasirodo besąs dar ir sovietinis.
Lietuviai mėgsta didžiuotis savo mokslininkų pasiekimais baltistikos srityje. Dažnai pabrėžiama, kad baltų kalbos, kaip išlaikiusios daug indoeuropiečių prokalbės bruožų, yra be galo svarbios pasaulio lingvistikai. Ta proga minimi vis tie patys Lietuvoje gerai pažįstami keli užsienio baltistai. Deja, jie tik Lietuvoje ir tepažįstami, ir ryšių su jais palaikymas negali panaikinti esminio lietuvių kalbos mokslo uždarumo ir atitrūkimo nuo pasaulio lingvistų vykdomų tyrimų. Be to, ir baltistikos mokslas Lietuvoje pastaruoju metu gerokai smuktelėjo, iš dalies dėl baltistų negebėjimo teoriškai ir metodiškai atsinaujinti, iš dalies ir dėl laiku nereflektuoto fakto, kad genetiškai artimų kalbų tyrimai, kurie gal ir buvo suprantami Tautų pavasario laikotarpiu, dabartinės lingvistikos kontekste atrodo archaiškai. Šiek tiek supaprastinę reikalą, galėtume tarti, kad tokios mūsų baltistus tebedominančios temos, kaip „kraujažolės pavadinimai baltų / indoeuropiečių kalbose“ šiuolaikiniam kalbos mokslui ne itin patrauklios. Nuo dvidešimto amžiaus antrosios pusės kalbos moksle vis labiau tampa aktualūs negiminingų kalbų tipologiniai tyrimai. Šis pernelyg didelis susižavėjimas savo kalbos senove, kuris, aišku turi ir ideologinį pamatą, lėmė, kad pastaruoju metu ir geresni baltistikos srities darbai parašomi ne Lietuvoje.
Šia ilgoka įžanga norėjau parodyti tą startinę padėtį, nuo kurios lietuvių kalbos gramatikos mokslo atnaujinimo darbus Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriuje, sutelkęs keletą jaunų lingvistų, pradėjo Axelis Holvoetas. Tiesa sakant, nelabai buvo aišku nuo ko ir pradėti, kas pirmiausia darytina. Bendrai imant, lietuvių kalbos mokslas nuo pasaulio lingvistikos teorinės minties raidos, skaičiuojant nuo 1957 m., kada pasirodė minėtas pamatinis Noamo Chomsky’o veikalas, yra atsilikęs apie penkiasdešimt metų: lietuvių kalbotyrai iš esmės nieko nereiškia ir garsiųjų Noamo Chomsky’o mokinių, tam tikra prasme paneigusių savo mokytojo darbą ir inicijavusių naujų teorinių paradigmų atsiradimą kalbos moksle, Ray’aus Jackendoffo, George’o Lakoffo, Ronaldo Langackerio ir jau spėjusių išgarsėti pastarųjų mokinių, vardai. Pažangesnių vyresniosios kartos lietuvių kalbininkų šiek tiek yra remtasi XX a. pirmosios pusės Vakarų struktūralistų darbais. Lietuvių kalbotyroje yra įsivyravęs požiūris, kad „visų tų generatyvistų“ teorijos, esą atsiradusios anglų kalbos pavyzdžiu (tai netiesa!), mūsų kalbai, išsaugojusiai indoeuropietiškos prokalbės fleksinę sandarą, visai netinka. Štai panašios sandaros rusų, čekų ar lenkų kalboms tinka, o mūsiškei ne! Tokiam provincialiam požiūriui pasitarnauja ir žymesnių mūsų kalbos mokslo atstovų palaikoma mintis, kad pagrindinė kalbininko misija vis dėlto esanti ne kalbą objektyviai, „tarsi kokį varliagyvio organizmą“, tirti, bet „palaikyti gimtosios lietuvių kalbos gyvastį“ tą kalbą „puoselėti“, „sergėti ją nuo svetimybių“, nes „praradę kalbą, mes prarasime ir savo tautinį tapatumą“ o tai jau tikrų tikriausia pasaulio pabaiga! Atitinkamai mūsų visuomenėje susiformavo ir ne itin patrauklus kalbininko, kaip rūstaus „gimtosios kalbos daržo ravėtojo“, stereotipas.
Parengiamieji naujosios lietuvių kalbos gramatikos darbai prasidėjo nuo antradieninių seminarų, kas savaitę Axelio Holvoeto rengiamų Gramatikos skyriuje. Šie seminarai reguliariai vyko nuo 2001 m. iki 2006 m. Iš pat pradžių jie sutraukdavo nemažai dalyvių, daugiausia doktorantų, kurie atvykdavo ne tik iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, bet net ir iš Varšuvos, Krokuvos ir Poznanės universitetų. Seminarų metu buvo nagrinėjamos aktualios gramatikos teorijos problemos, jų sprendimo būdai buvo siūlomi dekonstruojant tradicinės lietuvių gramatikos sąvokas ir vietoje jų teikiant naujus teorinius konstruktus. 2003−2006 m. šių seminarų pagrindu išėjo keturi “Lietuvių kalbos gramatikos darbų tomai” − juose teminių straipsnių pavidalu buvo išdėstyta naujoji lietuvių kalbos gramatikos koncepcija. Daugumą straipsnių parašė pats Axelis Holvoetas, bet į darbą pamažu įsitraukė visi Gramatikos skyriaus darbuotojai, o paskutiniajame tome kai kurie jų ir patys paskelbė originalius savo straipsnius. Sukūrus naujosios lietuvių kalbos gramatikos koncepciją, pradėta rūpintis pačios gramatikos rašymo reikalais. Tačiau jau tuo metu buvo beįsibėgėjanti įtakingų tradicinės pakraipos kalbininkų obstrukcinė veikla prieš Axelį Holvoetą ir jo šalininkus. Prasidėjus naujosios lietuvių kalbos gramatikos kūrimo darbams tradicionalistai iš pradžių sutrikę tylėjo, netgi retkarčiais kai kurie apsilankydavo minėtuose Gramatikos skyriaus seminaruose. Tačiau netrukus humanitarinių mokslų isteblišmento sluoksniuose pradėtos skleisti kalbos, esą „svetimšalis“ Holvoetas ir jo bendraminčiai „kasasi po lietuvių kalbos gramatikos tradicijų pamatais“, kad jie savo darbuose vartoja nepamatuotai daug „svetimžodžių“ ir dėl to esą „tikriausi lietuvių kalbos niekintojai“. Mūsų “Gramatikos darbai” recenzijose buvo vadinami nevykusiu eksperimentu, esą čia skelbiamos idėjos niekaip nepritaikomos Lietuvos mokyklai ir t. t. Formuojamos neigiamos nuomonės apie Gramatikos skyriuje pradėtus naujus darbus pasekmė − tuometinis Mokslo ir studijų paramos fondas atmeta skyriaus teikiamą naujosios gramatikos projektą, kaip neatitinkantį „tautos identiteto išsaugojimo globalizacijos sąlygomis“ uždavinių. Pamačiusi, kaip klostosi tradicinių ir modernių jėgų santykis, naujosios gramatikos rašymo darbus finansiškai paremti atsisakė ir Instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, pradžioje dar toleravusi inovatyvius gramatikų užmojus. Nenorėdami visai nutraukti pradėtų darbų, nuo tol Axelis Holvoetas ir aš gramatiką rašėme be Instituto direkcijos ir tarybos palaiminimo, atliekamu nuo kitų darbų metu (dabar internetinėje Gramatikos skyriaus svetainėje paskelbti keturi naujosios gramatikos skyriai, naujesniuose gramatikos tyrimuose jie jau yra cituojami).
Keletą žodžių reikėtų tarti ir apie Instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės asmenį ir jos praktikuojamą vadybinį stilių, mat vis stiprėjančiame konflikte tarp progresyvių Gramatikos skyriaus mokslininkų ir tradicijai atstovaujančio isteblišmento ji suvaidino ne paskutinį, netgi lemiamą vaidmenį. Trumpai šią ponią galima apibūdinti taip: didelė garbėtroška, didelių pinigų mėgėja, siauro mokslinio akiračio, bet mokslo profanams daro įspūdį manipuliuodama iš modernesnio mokslinio diskurso susigraibytais terminais. Savo mokslinį svorį be skrupulų pasididina įsipiršdama į savo pavaldinių rašomų darbų bendraautorius. Asmenybės tipas autoritarinis, todėl netoleruoja opozicinių nuomonių, net jeigu jomis išsakyti pasiūlymai neabejotinai atneštų naudos jos vadovaujamai įstaigai. Savaime suprantama, nepakenčia už save protingesnių, todėl savo pavaduotojais ir padalinių vadovais renkasi jai lojalias vidutinybes. Savo valdomoje įstaigoje su pavaldiniais palaiko klientizmo santykius ir galios žaidimuose savo naudai sumaniai išnaudodama akademiniame pasaulyje neretus nepotizmo reiškinius.
Institute tiesiogiai kontroliuoja visas „raktines“ pozicijas, susijusias su galia ir pinigais, todėl linkusi vienu metu užimti kelis postus. Pavyzdžiui, jau tapusi Instituto direktore, dar ilgai vadovavo ir Instituto leidyklai. Kartu „dirbo“ ir Instituto Leksikografijos centro vyresniąja mokslo darbuotoja, taip užsitikrindama betarpišką kontrolę padalinyje, kuris turėjo vykdyti jos organizuojamas „chaltūras“ − menkaverčius dvikalbius žodynus, sūrių pavadinimų žodynėlius, pasenusių, mokslui neaktualių, straipsnių reprintus ir panašaus tipo leidybą − ši produkcija pasakų viršeliais (dailininkų uždarbis!) gausiai buvo tiekiama įvairioms knygų mugėms. Patogus būdas plauti įvairių fondų pinigus ir kartu pamaloninti tautinį sentimentą puoselėjančios profaniškos publikos akį! Ponia direktorė, lietuvių kalbos mokslo įstaigą, (koks tas mokslas joje konservatyvus bebuvo, bet jis čia anksčiau buvo savitai gerbiamas) per trumpą laiką sugebėjo pajungti jos vadovaujamos leidyklos poreikiams, mokslų daktarai buvo pasodinti prie šaltinių skaitmeninimo, redagavimo, korektūrų skaitymo ir kitų pelningų leidybinių darbų. Pavyko atsilaikyti tik ambicingesniems Gramatikos skyriaus mokslininkams, užstojamiems tarptautinį autoritetą turinčio vadovo. Kadangi Axelis Holvoetas turėjo nemenką mokslinės leidybos patirtį, savo redaguojamo prestižinio mokslo žurnalo “Acta Linguistica Lithuanica” (jis buvo pelnęs atskirą Švietimo ir mokslo ministerijos finansavimą) ir kitų skyriaus ledinių techninio redagavimo ir leidybos darbus organizavo pats, be ponios direktorės pagalbos. Pavertusi mokslo įstaigą savo valdoma uždara akcine bendrove, Jolanta Zabarskaitė netrukus čia įdiegė ir „Maksimos“ tipo kapitalistinei įmonei pritaikytas „prakaito spaudimo“ technologijas: balais skaičiuojamas išdirbio normas, tų normų vykdymą kontroliuojančias, komisijas, darbuotojų „lojalumą“ valdžiai palaikančius „pareigybinius nuostatus“ ir pan. „skatinimo“ priemones. Mokslo ir studijų įstatyme deklaruojama akademinė laisvė, kuri kaip oras būtina mokslinei kūrybai, tokiomis aplinkybėmis, žinoma, tėra tuščias garsas. Manipuliuojant tolydžio pakeliamų normų balais juk galima pasiekti, kad jas galėtų įvykdyti tik knygų puslapius skaičiuojantys redaktoriai ar korektoriai, rodyklių sudarinėtojai ir panašius leidybinius darbus priekin varantys „mokslo darbuotojai“, bet teorinius tyrimus atliekantiems ir savo darbus siekiantiems paskelbti rimtuose mokslo žurnaluose tos balų aukštumos yra praktiškai nepasiekiamos. Todėl ambicingesni mokslininkai Lietuvių kalbos institute nuolatos ujami dėl „neįvykdomų planų“, šioje įstaigoje jie negali tikėtis susilaukti pripažinimo. Jeigu jiems pavyksta paskelbti reikšmingą darbą, neretai toks darbas vadovybės nepateikiamas net išoriniam, Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomam, Instituto darbų vertinimui, nors už tai Institutas galėtų gauti papildomą finansavimą. Tokio geresnių darbų nuslėpimo motyvai suprantami: šie negausūs darbai akivaizdžiai parodytų, kad gausiai Instituto gaminama likusi „mokslinė“ produkcija iš esmės yra nieko verta − todėl standartą būtina iš akių pašalinti!
Šie visi „mokslo vadybos“ triukai laisvosios rinkos gerbėjui liberaliajam švietimo ir mokslo ministrui, matyt, darė įspūdį, kad jis Jolantą Zabarskaitę, nepaisydamas jau liūdnai pagarsėjusių jos asmeninių savybių ir dažnų tarnybinių pažeidimų, prieš metus iš naujo paskyrė vadovauti Lietuvių kalbos institutui.
Skaitant visa tai galėtų kilti klausimas, o kaip visus šiuos dalykus pakenčia Instituto mokslininkų bendruomenė? Juk pagrįstai galima manyti, kad ją sudaro ne iš baimės susigūžusios „maksimų“ kasininkės, o išsilavinę žmonės, dažnas ir disertaciją apsigynęs? Lietuvos mokslininkams būdingas baudžiavinis mentalitetas jau seniai jokia naujiena, tačiau lituanistų bendruomenėje šis „mentalinis sindromas“ itin išplitęs. Tą galima paaiškinti paprastomis priežastimis: tradiciškai lituanistinėms studijoms paskatinami, ar net atrenkami, tarmę išlaikę, vadinasi iš kaimo kilę jaunuoliai, kurie iš savo tėvų, buvusių kolūkiečių, yra paveldėję vieną elgesio taisyklę − valdžios akivaizdoje būti mažesniems už žolę! Be to, Lietuvos mokslo bendruomenėje įsivyravę perdėm hierarchiniai santykiai yra nepalankūs savarankiškų asmenybių ugdymui: į doktorantūrą, bent jau kalbos mokslų, dažniausiai priimami ne naujų idėjų turintys jauni tyrėjai, o tie, kurie klusniai pasiruošę atkartoti praeities mokslo paradigmose įstrigusių savo garbaus amžiaus vadovų mokslą ir „nesikasti po jo pamatais“. Instituto direktorė, būdama miesto žmogus, greitai sumojo, kad tokia „inherentiniu“ nuolankumu hierarchijai pasižyminti bendrija yra palanki dirva jos verslo iniciatyvoms diegti (iš savo vertę žinančių, laisvų asmenybių bendruomenės tokia ponia seniai būtų išspirta).
Savo vadovavimo Institutui pradžioje (2003 m.) Jolanta Zabarskaitė dar demonstravo šiokį tokį pakantumą Gramatikos skyriuje pradėtų inovatyvių tyrimų atžvilgiu, netgi jais mėgdavo pasipuikuoti prieš Institute retkarčiais apsilankančius užsienio svečius. Tačiau greitai įsitikinome, kad mūsų pradėtus lietuvių kalbos gramatikos teorinio atnaujinimo darbus ji supranta primityviai, kaip leidyklos direktorė: jai tereikėjo tik dar vienos knygos, kuria ji būtų galėjusi pasipuikuoti kurioje eilinėje knygų mugėje, o tam esą nebūtina jokia tradicinių gramatikų idėjų dekonstrukcija, ji netgi esanti lietuvių kalbos mokslui kenksminga, nes „neužtikrina ankstesniųjų darbų tęstinumo“. O šio tęstinumo reikalavo gausus būrys vyresniosios kartos lituanistų, kurių darbų kartojimas palaikė ir tebepalaiko Instituto leidyklos − pagrindinio pinigų plovimo mechanizmo − gyvastį.
Pastebėję direkcijos, o iš paskos ir tarybos, rodomą nepalankumą Gramatikos skyriaus mokslininkams, šio skyriaus seminarų ir kontaktų su pačiu skyriumi pradėjo vengti dalis baikštesnių Instituto darbuotojų. Tai nelabai stebino, nes direkcijos pastebėti seminaruose ar net Instituto koridoriuose besišnekučiuojantys su „maištingaisiais“ gramatikais, jie rizikavo netekti Instituto vadovybės malonių − priedų, premijų, komandiruočių − ir net susilaukti sankcijų. Tačiau giluminės tokio lengvo pasidavimo priežastys buvo kitos. Lietuvos universitetų vadinamuosiuose filologijos fakultetuose lingvistika nėra pilnateisė disciplina, šiuolaikiniai kalbos tyrėjai juose nerengiami. Šiuose fakultetuose įgytų kalbos mokslo pradmenų pakanka tik būsimiesiems mokytojams, vertėjams ir kalbos redaktoriams. Tie reti, kurie pasirenka mokslininko karjerą, greitai suvokia, kad nemokėdami užsienio kalbų, nepažindami pasaulyje vyraujančių teorinių lingvistikos paradigmų, saugiai jaustis jie gali tik uždarame lituanistiniame kaimelyje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą vis aiškiau girdimas raginimas integruotis į pasaulio lingvistikos mokslą juos baugina, apsisprendimui keistis neretam pritrūksta drąsos ir ryžto. Čia „į pagalbą“ neryžtingiesiems ateina „globalizacijos keliamo pavojaus kalbai ir tautiniam tapatumui“ varpais skambinantys vyresniosios kartos tradicionalistai: šie konformizmo mokyklą sovietiniais laikais išėję „nusipelnę kultūros, meno ir mokslo veikėjai“ greitai sumetė, kad dirginant posovietines traumines tautiečių jausenas galima ne tik užsitikrinti savo „mokslinei veiklai“ saugų užutėkį, bet dar ir pasidaryti gražaus pinigo. Tokiomis aplinkybėmis visai nesunku ir taip į ksenofobiją linkusio lietuvio būdą nuteikti prieš „tą svetimą“, kuris „nežinia ko čia atsibastė“ ir savo keistais tyrimais drįsta liestis prie kalbos, kuri gi nėra gimtoji.
Tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis Gramatikos skyriuje užsibrėžti darbai vis dėlto vyko, nors dėl trukdymų ne taip sklandžiai ir sparčiai, kaip norėta. Sustiprėjo Axelio Holvoeto redaguojamas žurnalas “Acta Linguistica Lithuanica”, jame skelbiamų straipsnių inovatyvumas buvo pastebėtas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Profesoriaus plačių ryšių dėka Institute paskaitas skaitė ir seminarus vedė ne vienas žymus užsienio lingvistas. Skyriuje metodinės ir teorinės paramos nuolat ieškodavo ir ją gaudavo doktorantai iš Lietuvos, taip pat ir užsienio universitetų. Modernesnių kalbos tyrėjų telkimui labai svarbios tapo Axelio Holvoeto ir jo žmonos dr. Ginos Kavaliūnaitės-Holvoet nuo 2004 m. kiekvienais metais rugpjūčio pradžioje Salose (Rokiškio rajonas) rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos “Academiae Grammaticorum Salenses”, pritraukiančios klausytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio akademinių centrų. Šiose vasaros akademijose paskaitas skaito pasaulyje žinomi lingvistai, savo pirmuosius pranešimus turi galimybę padaryti magistrantai ir doktorantai. Ne vienam iš pastarųjų dalyvavimas vasaros mokyklose padėjo pasirinki šiandienos kalbos mokslo pasaulyje aktualias tyrimų temas, paskatino toliau gilinti kalbos teorijos žinias garsiuose užsienio šios srities kompetencijos centruose − Kopenhagoje, Antverpene, Leipcige ir kitur.
Atskirai verta paminėti ir šių kasmetinių lingvistų susibūrimų poveikį jau gerokai apmirusiai ir išsivažinėjusiai Salų kaimo bendruomenei. Tiesą sakant, pastaroji ir „įsiformino“ tik 2004 m.pradėjus čia rengti vasaros mokyklas. Kalbininkai čia visuomet atvažiuoja su turiningomis kultūrinėmis programomis: kaimo bendruomenei rengiami klasikinės ir šiuolaikinės muzikos koncertai, teatro vaidinimai, poezijos vakarai. Ne kartą į Salas diskutuoti buvo pasikviesti ir paminklosaugininkai, mat vietos žmonėms yra aktualus senojo Salų dvaro restauravimo ir pritaikymo bendruomenės poreikiams klausimas. Visa ši Salų vasaros mokyklomis susijusi medžiaga − paskaitos, mokslo publicistika ir kita aktuali informacija − skelbiama internetinėje svetainėje.
Svarbi šių kalbotyros vasaros akademijų veiklos tąsa tapo ir knygų serijų “Bibliotheca Salensis” ir “Acta Salensia” leidyba. Pirmojoje serijoje Salose skaitytų paskaitų pagrindu buvo pradėti leisti įvairių, Lietuvoje dar nepažįstamų, kalbotyros sričių įvadai, o antrąją sudaro teminiai straipsnių rinkiniai, skirti aktualiems gramatikos teorijos klausimams. Kadangi pirmosios serijos įvadai yra verčiami į lietuvių kalbą, tai jie ne tik pažindina lietuvių skaitytojus su naujomis teorijomis, bet ir praturtina lietuvišką lingvistinį diskursą naujomis sąvokomis, kurioms perteikti tenka nusikalti ir naujus terminus. Būtent už šį mokslo kalbos atnaujinimą, Salų kalbotyros vasaros mokyklų projektas ne kartą buvo finansiškai paremtas Lietuvos mokslo tarybos, mat šiuo atžvilgiu jis „įtaiko“ programinius lituanistinės plėtros rėmus. Iki šiol išėjo penki “Bibliotheca Salensis” tomai (artimiausiu metu pasirodys dar du) ir du “Acta Salensia” tomai. Bet Lietuvių kalbos instituto direktorė nutraukė šiai gražiai, jau tradicija tampančiai, mokslinės sklaidos veiklai paramą, nors ta veikla visada buvo vykdoma iš jos vadovaujamos institucijos padalinio − Gramatikos skyriaus. Tad projektą ir su juo susijusią leidybą 2008 m. teko perkelti į Vilniaus universitetą.
Deja, į tarptautinį mokslą orientuotos lingvistikos plėtra tapo beveik neįmanoma į valdžią atėjus konservatoriams ir Lietuvos humanitariniuose moksluose galutinai įsigalėjus vadinamosios lituanistinės plėtros ideologijai. Šios plėtros programa Andriaus Kubiliaus vyriausybės pasirašytu įstatymu yra patvirtinta 2009−2015 m. laikotarpiui ir vykdoma iš Lietuvos Mokslo tarybos, kurioje iki to laiko atsirado atskiras Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas. Vienas iš pagrindinių šio komiteto uždavinių yra prižiūrėti, kad jo kuruojamos mokslo programos atitiktų „lituanistikos misijos“ uždavinius − tautinio tapatumo kūrimą ir saugojimą. Kad ši veikla vyktų sklandžiai, vadinamiesiems lituanistiniams mokslams net buvo sukurti atskiri vertinimo kriterijai, tarp kurių mokslinė tiesa atsiduria toli gražu ne pirmoje vietoje.
Lituanistika, žinoma, nėra tik patogus visų Lietuvos humanitarinių mokslų bendras pavadinimas. Tokių lituanistinės plėtros ideologų, kaip dr. Darius Kuolys, minėtame jo pranešime lituanistika yra pristatoma kaip visus tuos humanitarinius mokslus vienijantis viršmokslis, turįs nukreipti juos lietuvių nacijos vertybinio stuburo ir pilietinės sąmonės (lietuvybė neabejotinai sudaranti tos sąmonės pamatą) formavimo darbui. Tad iš esmės tai yra dešiniojo diskurso pamėgtas ideologinis konstruktas, patogiai besimaskuojantis už humanitarinių mokslų širmos. Ši iš esmės nacionalistinė orientacija humanitarikoje įsivyravo ne iš karto ir jos ištakas reikėtų sieti ne tik su vidutiniam lietuviui būdingu tautiniu sentimentu. 2006 metais lietuvių humanitarinio mokslo isteblišmento lobistai pagaliau pasiekė savo: tuometinio prezidento Valdo Adamkaus buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi suformuoti Lietuvos humanitariniams mokslams jų specifiką misiją atitinkančius atskirus vertinimo kriterijus ir taip apsaugoti šiuos mokslus nuo juos stelbiančio gamtos mokslų dominavimo. Šios darbo grupės rezultatai buvo paskelbti po kelių mėnesių „Pasiūlymu“ pavidalu. Juose buvo iškelta humanitarinių ir socialinių mokslų misija „būti politinės ir tautinės bendrijos egzistavimo pagrindu“, „palaikyti tautinį tapatumą“ ir t. t. Šiems „misijiniams“ tikslams įgyvendinti, be abejo, esanti kenksminga iki šiol humanitarinių darbų vertinimui taikyta formali tvarka, ją esą būtina papildyti „ekspertiniu“ vertinimu.
Į „Pasiūlymus“ internetinėje spaudoje aktualiai sureagavo Nida Vasiliauskaitė. Savo straipsnyje jinai karčiai pastebėjo, kad naujai siūlomoje tvarkoje „snaudžiantys akademinio pasaulio dinozaurai ras saugią nišą, kurioje galės garbingai vegetuoti „puoselėdami tautinę tapatybę“ dar ne vieną dešimtmetį (patriotiškai įtvirtintas lietuvių kalbos prioritetas labai pravers nemokantiems užsienio kalbų), o mokslininkus, užsiimančius mokslu, bus galima nustumti ir diskredituoti pastaba apie jų veiklos ryšio su „visuomenės ir valstybės poreikiais“ stoką“. Šiuo sakiniu straipsnio autorė užčiuopė tikruosius „Pasiūlymų“ siūlytojų motyvus numatė prasidėsiančią raganų medžioklę, juos įgyvendinant (pastarasis jos spėjimas, kaip dabar galime regėti, visiškai pasitvirtino). Straipsnio pabaigoje Nida Vasiliauskaitė priminė, regis, visiems mokslininkams suprantamą tiesą, kad „mokslinės produkcijos vertinimo kriterijai gali būti tik vidiniai. Mokslas neturi teisinti savo egzistencijos stropiu tarnavimu „tautinei ir politinei bendrijai“ ar „tautinės tapatybės puoselėjimu“ – kitaip jo moksliškumas ir akademinės bendruomenės nepriklausomybė darosi abejotini. Šiuo atžvilgiu, humanitariniai ir socialiniai mokslai niekuo nesiskiria nuo gamtos ir tiksliųjų“. Tačiau naujosios humanitarinių mokslų politikos planuotojų šie žodžiai simptomiškai buvo neišgirsti: saugią egzistenciją (be kita ko, ir sotų gyvenimą) iškiliems Lietuvos humanitarams galėjo užtikrinti tik lituanistinio rezervato, nuo globalaus mokslo pasaulio atsitvėrusio ypatingos misijos alibi, sukūrimas. Neužilgo šis planas ir buvo įgyvendintas.
2007 m. „grupės iškilių humanitarų“, (tarp jų ir liūdnai dėl šios veiklos įvairiose etikos komisijose pagarsėjęs Mantas Adomėnas, ir mūsų herojė Jolanta Zabarskaitė) atrinktų, matyt pagal dešinumo kriterijus, buvo sukurpta ir Lietuvos mokslo tarybos tinklalapyje paskelbta Tarptautinės mokslinės duomenų bazės “Lituanistika” galimybių studija. Šis dokumentas ir tapo minėto, jau konservatorių vyriausybės priimto, lituanistinės plėtros įstatymo ideologiniu pamatu ir kelrodžiu vėliau VALSTYBINIAIS paverstiems keturiems humanitariniams − Lietuvių kalbos, Lietuvių Literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros − institutams. Ideologinės (taip pat ir pragmatinės anksčiau minėtąją prasme) strategijos požiūriu reikšmingiausia laikytina “Galimybių studijos” įvadinė dalis: čia tiesmukiškai yra įtvirtinti humanitariniams ir socialiniams mokslams (HSM) keliami „misijiniai“ uždaviniai, jau anksčiau preliminariai suformuluoti minėtuose „Pasiūlymuose“. Argumentų, kuriais šio dokumento autoriai grindžia savo teikimus, nenuoseklumas ir loginis prieštaringumas nusipelno atskiros analizės. Čia užteks paminėti tik keletą tendencijos akivaizdumą liudijančių „perliukų“. Antai jau pačioje “Įvado” pradžioje, pabrėžiant humanitarinių ir socialinių mokslų išskirtinumą kitų mokslų atžvilgiu, teigiama, kad „HSM formuoja tautos tapatumą, intelektinį potencialą ir dorovę“. Esą HSM funkcionuoja visiškai kitaip nei tikslieji ir gamtos mokslai, „jie ne vien tiria objektus, bet prisideda prie tautinių ir tarptautinių bendruomenių kūrimo“. Atskirai kalbant apie „lituanistikos“ sampratą, “Galimybių studijoje” siūloma jai iš esmės priskirti tik tautos kultūrinio tapatumo ir pilietinės sąmonės kūrybai angažuotus humanitarikos darbus. Tam esą parankesnis ne lituanistikos apibrėžimas „objekto“ požiūriu, o „funkcinis“ jos apibrėžimas: „lituanistika yra mokslinių disciplinų, prisidedančių prie Lietuvos visuomenės tautinės ir kultūrinės tapatybės, pilietinės savimonės saugojimo, stiprinimo ir plėtotės... visuma“. Visa ši „funkcinė“ lituanistikos aprėpiamų mokslų orientacija dokumente išradingai vadinama „lituanistiniu modalumu“.
Kadangi „HSM yra suaugę su juos kuriančių mokslininkų visuomene, kultūra ir jos poreikiais“ bei „didelė šių mokslų dalis orientuojasi į nacionalinės kultūros interesus“ ir „telkiasi nacionalinės kultūros erdvėje ir ja ribojasi“ (sic!), žinoma, šių mokslų darbams būtini atskiri kriterijai! Tiksliųjų ir gamtos mokslų darbams taikomi bibliometriniai ir kiti formalūs vertinimo kriterijai lituanistikai netinką, juolab kad ir „visuomenė ir politikai“ pastaruoju metu ėmę „reikalauti keisti klaidingas, o Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos strategijos požiūriu ir kenksmingas nuostatas ir praktiką HSM požiūriu“. Toliau kaip vinimi įkalama: „HSM būtini savarankiški ir tam tikra prasme net specifiniai mokslinių tyrimų vertinimo kriterijai, kurių svarbiausias bruožas – kokybinis, t. y. ekspertinis (o ne kiekybinis, t. y. bibliometrinis) vertinimas. HSM srityje atskirai turėtų būti vertinami lituanistikos darbai (tam, pavyzdžiui, galėtų būti sukurta atskira tokių darbų inventorizavimo, kaupimo, saugojimo, ekspertavimo ir sklaidos sistema)“. Skliausteliuose pateikta rekomendacija, pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinius fondus, pirmiausia ir buvo įgyvendinta tarptautinės duomenų bazės “Lituanistika” pavidalu. Buvo sukurta patogi mokslinių darbų „tarptautiškumą“ garantuojanti erdvė tiems, kurie suskubo, kol dar galima, „daryti habilitaciją ir profesorių“ (neseniai apie tai taikliai parašė Vincentas Lamanauskas) Praėjus porai metų, švietimo ir mokslo ministro buvo patvirtinta ir nauja humanitarinių bei socialinių mokslų darbų vertinimo tvarka, kurios esminis bruožas : atrinktieji „kokybės ekspertai“ tų darbų vertingumą nustato pagal anksčiau minėtą „lituanistinio modalumo“ kriterijų. Kadangi, kaip buvo pastebėta jau “Galimybių studijoje”, ekspertinis vertinimas yra itin brangus, pagal naują tvarką, tarpuose tarp Lietuvos mokslo tarybos ekspertų kas treji metai vykdomo institutų mokslinės produkcijos išorinio vertinimo, patiems institutams kilniai leista atlikti „vidinį“ savo darbų įsivertinimą. Žinodami Lietuvoje mokslo institucijose esantį ne itin aukštą akademinės etikos lygį, nesunkiai galime įsivaizduoti kaip, kokiais tikslais bus vykdomi šie „vidiniai“ įsivertinimai, ir kokių moralinių pasekmių akademinei bendruomenei jie turės. Pavyzdžiui, pereitais metais Lietuvių kalbos institute „eksperimentine tvarka“ atlikus tokį „įsivertinimą“, pasirodė, kad daugiausia balų surinko leidybinės ir skaitmeninimo „produkcijos“ gamintojai − jie gavo kelis šimtus ir daugiau balų (pati direktorė gerokai perkopė ir tūkstantį, kaipgi kitaip!), o vargšai teorinės gramatikos atstovai vargiai tesurinko ir po šimtą balų, nors per vertinamąjį laikotarpį ir parašė (jų manymu) reikšmingų darbų. Taip jų atliekamų tyrimų marginalumas, lyginant su Institute atliekamais kitais, „aukšto lituanistinio modalumo lygio“, darbais, buvo dar ir įformintas! Tiesa, vėliau, kai kilo „pasipiktinusiųjų murmesys“, paaiškėjo, kad direktorės paskirta (anoniminė!) darbų vertinimo komisija atskirų mokslininkų darbus vertino nevienodo „svorio“ balais, o kai kurių reikšmingų (vėlgi tik jiems) gramatikų straipsnių visai „nepastebėjo“. Yra pagrindo įtarti, kad teoriniai gramatikos skyriaus mokslininkų tyrimai šioje „pilotinėje studijoje“ buvo tyčia nuvertinti, siekiant skyriaus kolektyvą demoralizuoti ir galiausiai patį skyrių pertvarkyti praktiniams „lituanistinės plėtros“ poreikiams. Žinoma, panaikinus mokslo standartą, galima patogiai užsiimti pseudomokslu atsiduodančia veikla, o jeigu ji dar pelninga! Vėlesnė įvykių raida šiuos įtarimus tik patvirtino.
Jausdami tolydžio augantį lituanistinės plėtros adeptų ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių prie jų prisišliejusiųjų priešiškumą Gramatikos skyriuje pradėtiems inovatyviems tyrimams, matydami Europos Sąjungos valstybėje keistus regėti mokslo politikos pokyčius, vedančius lietuvių kalbos mokslą į dar didesnį uždarumą, Axelis Holvoetas ir aš nekartą į tai aštriai reagavome straipsniais, raštais bei protestais viešojoje elektroninėje Instituto erdvėje ir kitur. Supratome, kaip neskanu tuos raštus skaityti Instituto mokslo vadybininkams, jautėme, kaip baugu juos skaityti susigūžusiems kolegoms, mat viešo palaikymo iš bendradarbių besulaukdavome nebent privačiai, kai „vyresnybė nemato“. Stiprybės mums suteikė tai, kad studijuodami profesinę užsienio literatūrą ir neblogai išmanydami pasaulio lingvistikos kontekstą, būtent jo atžvilgiu ir vertinome savo atliekamus darbus, kartu vildamiesi, kad atsivėrus keliams Vakarų mokslo pasaulį ir lietuvių kalbotyros provincialumas ilgai netvers, kad ir mes kukliais savo darbais pagreitinsime jos integraciją į pasaulio lingvistiką. Tikėjomės, kad į tarptautinės lingvistikos problematiką ir standartus orientuoti mūsų tyrimai, paskelbti mokslinėje spaudoje, taps naujuoju standartu, leisiančiu lietuvių kalbininkų veikloje atskirti, kas yra tikrasis kalbos mokslas, o kas tik šiaip kalbos norminimo ir tvarkybos darbas. Tačiau naiviai klydome: vis daugiau galių įgyjančios ir vis naujas „teritorijas“ užimančios „eksperimentinės lituanistinės plėtros“ (koks esmę atspindintis pavadinimas!) ideologijos požiūriu būtent mes, o ne jie, uolūs kalbos mylėtojai ir puoselėtojai, netikėtai tapome kuriamo „lituanistinio pasaulio“ anachronizmu.
Tam tikrą mūsų aklumą šiuo atžvilgiu galima paaiškinti Instituto mokslo politikoje ir jo struktūroje vykusių pokyčių neakivaizdumu („šliaužianti taktika“ tam būtų geras apibūdinimas). Instituto mokslo vadovai, visų pirma direktorė, apie jų vadovaujamoje įstaigoje greitu laiku įvyksiančius esminius jos veiklos pokyčius gerai buvo informuota, nes jie dalyvavo visose galimose lituanistinės plėtros ideologijos kūrimo darbo grupėse ir patys (pačios) rašė mokslininkų busimosios veiklos programas. Įgyvendinant šias programas atitinkamai buvo numatyta pertvarkyti humanitarinių institutų struktūrą, pakeisti jų statusą. Tapę valstybiniais, šie institutai savo veiklą iš esmės turėjo perorientuoti į „valstybės kūrybą“. Tik tokią kainą sutikę mokėti minėti humanitariniai institutai „išsigelbėjo“ nuo mokslo reformatorių planuoto prijungimo prie universitetų ir, suprantama, toks vyriausybės sprendimas pirmiausiai tenkino savo postus siekiančius išsaugoti tų institutų vadovus. Kad nekiltų nepatogių klausimų dėl politinės konjunktūros ir mokslo kriterijų bei uždavinių nesuderinamumo, institutų veiklos perorientavimas valstybės poreikiams vyko nežymiai, bet kryptingai keičiant jų statutus ir veiklos pobūdį, mokslininkų bendruomenėms pokyčių sprendimuose iš esmės nedalyvaujant. Taip jose buvo palaikomas tikėjimas, esą institutai, pakitus jų statusui, išlieka tos pačios mokslo įstaigos, kaip ir anksčiau, ir dėl mokslo likimo susirūpinusiems nėra ko nerimauti. Slėpdamiesi už mokslo širmos lituanistinės plėtros veikėjai, matyt, jaučia savo idėjinį neadekvatumą Europos Sąjungos kontekste, galbūt dažnas jų net suvokia, kad pačiam mokslui ši primesta tarnystė politinei konjunktūrai galiausiai bus pražūtinga, bet juk šiandienos nauda iš to projekto yra tokia ranka pasiekiama ir apčiuopiama!
Humanitarinių mokslo institutų veiklą perorientuojant valstybinei tarnybai ir atitinkamai pertvarkant jų struktūrą, juos kuruojanti Švietimo ir mokslo ministerija tų institutų vadovams, matyt, suteikė tam tikra „komercinę“ir kitokią laisvę. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institute pastaraisiais metais buvo įsteigti net trys į valstybės problemų sprendimą orientuoti padalinai − Lituanistikos židinys, Kalbų ir kultūrų sąveikos skyrius ir Skaitmeninių kalbos išteklių laboratorija. Skambūs jų pavadinimai turėtų nekelti abejonių dėl jų atliekamų darbų reikšmingumo. Vis dėlto apie kiekvieno iš šių padalinių veiklos tikruosius motyvus verta tarti bent keletą žodžių.
Lituanistikos židinys Institute direktorės sumanymu buvo įkurtas 2006 m., valdžioje dar tebesant socialdemokratams. Gražias Potiomkino tradicijas tęsiančio kalbos muziejaus ir kalbinių žaidimų kambario įkūrimo idėja matyt tautišką sentimentą puoselėjančiam socialdemokratų partijos patriarchui buvo suprantama ir artima, kaip jam buvo suprantamas ir artima Valdovų rūmų atstatymo idėja. Todėl socialdemokratų vyriausybė Lituanistikos židiniui įkurti nepagailėjo šimtatūkstantinių lėšų. Tačiau verslioji Instituto direktorė truks plyš siekdama įgyvendinti šią savo idée fixe turėjo ir kitų, kur kas toliau siekiančių planų. Moksleivių ekskursijos į šį kalbos žaidimų kambarį tebuvo priedanga, greitai jos ir liovėsi. Netrukus paaiškėjo, kad šis „struktūrinis vienetas“ siekia perimti kadaise Tautinių mažumų departamento vykdytą užsienyje anksčiau įkurtų ar dėl sparčios emigracijos įkuriamų vis naujų baltistikos centrų bei lietuvių kalbos kabinetų koordinavimo darbą. Nesunku versliam protui numatyti, kad šis „eksperimentinės lituanistinės plėtros“ baras yra itin pelningas: vis spartėjanti lietuvių emigracija dar ilgai bus tiek dešiniosios, tiek ir kairiosios pakraipos vyriausybių mea culpa ir jos negailės lėšų struktūroms, kurios „supratingai“ siūlosi užglaistyti tos emigracijos pasekmes, tarkime, steigiant gimtosios kalbos mokymo centrus pristabdyti emigrantų vaikų nutautėjimą. Kilni misija! Tarpuose tarp kilnių darbų Lituanistikos židinys atlieka ir pragmatiškesnius darbus: kartu su komercinėmis įmonėmis organizuoja vaikučių piešinių ar dailyraščio konkursus, mokamus kursus kalbos redaktoriams ir pan. Matyt, tai ir turėtų būti švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus taip skatinamas verslo ir mokslo bendradarbiavimas. O paskiausiu metu išryškėjo dar viena − simbolinės galios centro − Lituanistikos židinio funkcija: jame pradėti rengti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto „išvažiuojamieji“ posėdžiai, į kuriuos „ant kilimo“ net imta kviesti aukštus Švietimo ir mokslo ministerijos atstovus, kad „savojoje teritorijoje“ šiems „reformatoriškų užmojų“ dar neatsisakiusiems valstybės pareigūnams Instituto vadovų konservatyviojo komiteto sparno (oponentų krikštijamo talibanu) akivaizdoje būtų užduodami „nepatogūs“ klausimai. Galėtume juokais tarti, kad taip, pratęsiant mielas rusiškos simbolikos tradicijas, Lituanistikos židinio atliekamą Potiomkino kaimo vaidmenį darniai papildo nauja „talibano kremliaus“ funkcija.
Kitam naujai įsteigtam − Kalbų ir kultūrų sąveikos − skyriui ėmė vadovauti slavistikos profesorius (ir geras direktorės draugas) Sergejus Temčinas, apie save subūręs rusistų ir tiurkologų grupę. Tačiau pasaulio universitetuose populiarūs slavų kalbų struktūriniai tyrimai, labai galintys praversti ir lietuvių kalbos tyrimams − būtent tokio tyrėjų bendradarbiavimo galėtume tikėtis institute, kurio pagrindinė paskirtis yra moksliškai tirti lietuvių kalbą − nėra šio skyriaus veiklos tikslas. Jiems numatyta kita, „valstybinė“, užduotis: atliekant ortodoksų bažnyčios raštų, užsigulėjusių cerkvių archyvuose, taip pat išlikusių Lietuvos totorių maldynų inventorizavimos ir leidybos darbus, tokiu būdu palengvinti mūsų diplomatų bendravimą su Rytų kaimynais, bent kultūriškai pagrįsti mūsų užsienio politikos globėjiškas pretenzijas buvusioje LDK teritorijoje iškilusių valstybių − Baltarusijos ir Ukrainos atžvilgiu. Veikdamas Lituanistinio židinio rėmuose Sergejus Temčinas, direktorė, o iš paskus ir kiti „susipratę“ Instituto lituanistai, su „lituanistinės plėtros“ misija pamėgo lankytis ir okupuotoje Karaliaučiaus žemėje, padėdami vietos rusama „atrasti savo prūsiškąsias šaknis“ ir pagaliau imti jaustis „kaip namie“. Tik nedėkingieji didžiarusių ortodoksų hierarchai, pareikšdami pretenzijas į Tolminkiemyje (Čystyje Prudy) esantį Kristijono Donelaičio atminimo muziejų, netikėtai atvėsino šį Instituto lituanistų įkarštį. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą! Netrukus, pakitus Lietuvos užsienio politikos kursui, šie ponai, dosniai remiami Užsienio reikalų ministerijos, Lituanistikos židinio „išvažiuojamąsias sesijas“ jau rengė Minsko ir Gardino universitetuose, o lankstusis profesorius Sergejus Temčinas netgi pasišovė greituoju būdu lietuvių kalbos apmokyti Gardino universiteto studentus, būsimuosius gidus: jų poreikis sparčiai auga į Lietuvos akropolius nusitęsus kaimynų turistiniams maršrutams.
Labiausiai Instituto vadovybės pragmatinius interesus atitinka paskiausiai, pereitų metų vasarą, įsteigta Skaitmeninių kalbos išteklių laboratorija. Jo vadove paskirta dr. Daiva Vaišnienė, gero direktorės pažįstamo Lituanistikos ir paveldo įprasminimo komisijos sekretoriaus žmona. Taigi, galima manyti, kad skaitmeninimo darbams nei kalbos išteklių, nei lėšų nepritruks. Šį naują skyrių galima panaudoti ir kitiems reikalams: pavyzdžiui, kai pereitais metais jau lapkričio mėnesį Instituto vadovybė pritrūko pinigų darbuotojų algoms, visiems buvo pasiūlyta fiktyviai įsidarbinti ponios Daivos Vaišnienės vadovaujamame skaitmeninimo darbų projekte, kuriam pinigai „netikėtai“ buvo skirti Lietuvos mokslo tarybos, tiesa, įdarbinami buvo tik tie, kurie sutiko dviem mėnesiams išeiti nemokamų atostogų. Nesutikusiems algų nemokėjo tris mėnesius!
Reikia pasakyti, kad Skaitmeninių kalbos išteklių laboratorija tik įformino tai, kuo jau senokai užsiima Lietuvių kalbos institutas. Nuo pat Instituto įkūrimo teoriniai tyrimai greta kitų atliekamų darbų jame sudarė santykinai nedidelį kiekį: dominavo taikomojo pobūdžio darbai: kalbos kultūra, terminų tvarkyba, žodynų bei vardynų leidyba. Pastaruosius darbus, kad ir kokie jie būtų svarbūs ir reikalingi visuomenei, Vakarų pasaulyje paprastai atlieka kitos nei mokslo institucijos, fundamentiniams mokslams jie nepriskiriami. Kitaip yra Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institute šie darbai, matyt, kad mokslo produkcijos vertintojams nekiltų abejonių dėl jų svarumo, išradingai krikštijami įvairiais „svariais“ epitetais: antai rengiami žodynai ir vardynų sąvadai vadinami kapitaliniais, o skaitmeninami lituanistikos šaltiniai − fundamentiniais. Fundamentinių lituanistikos šaltinių terminas, ne be Instituto direktorės intensyvaus paskaitinio darbo, netgi pateko į anksčiau minėtą lituanistinės plėtros įstatymą. Taigi, fundamentinių kalbos tyrimų Institute beveik neliko, bet užtai „fundamentinių šaltinių“ skaitmeninimas įsitvirtini, regis, ilgam!
Ne kartą įvairiuose Instituto forumuose esu pasisakęs dėl fundamentinių tyrimų prioriteto būtinybės taikomųjų darbų atžvilgiu. Juk kiekvienam bent kiek išmanančiam mokslo raidos dialektiką aišku, kad fundamentiniai mokslai tokiais ir vadinami dėl to, kad jie neišvengiamai turi eiti pirma taikomųjų. Be inovacinių fundamentinių tyrimų nebus ir originalių, praktiškai vertingų taikomųjų darbų. Taip be pasaulio kategorizavimo tyrimų neparašysime gerų sisteminių žodynų ir nesukursime duomenų bazėms efektyvių paieškos sistemų (vadinamųjų semantinių tinklų); be polisemijos ir monosemijos problemų sprendimo neskirsime homonimų ir neparašysime taip rašytojų ir žurnalistų trokštamų gerų sinonimų žodynų; be metaforos ir metonimijos semantinių mechanizmų tyrimų nemokėsime adekvačiai žodynuose pateikti sisteminių žodžių ryšių, be kognityvistų plėtojamos prototipų teorijos išmanymo negalėsime modernizuoti ir žodžių apibrėžimų Institute gausiai leidžiamuose žodynuose ir t. t. Visi šie ir panašūs tyrimai Institute neinspiruojami, neplanuojami ir neatliekami (man bent nežinomas nei vienas Instituto mokslininkų pastaruoju metu paskelbtas inovacinis straipsnis iš leksinės semantikos srities) .O ir kam, jeigu „fundamentinius darbus“ galima atlikti kur kas greitesniu būdu. Skaudu, kad taip užmaskavus fundamentinių tyrimų Institute skurdą, faktiškai užkertamas kelias ir modernių taikomųjų darbų, kurių laukia plačioji visuomenė (į ją mėgsta apeliuoti lituanistinės plėtros veikėjai) atsiradimui. Tačiau nebuvau išgirstas: sunku atsispirt didelių pinigų pakurstytos meilės lituanistikai traukai. Be to, kad nepamatuotai didelis dėmesys minėtiems darbams iškreipia fundamentinio ir taikomojo mokslo proporcijas Institute bei marginalizuoja jame ir taip vos gyvuojančius teorinius tyrimus, jis demotyvuoja ir demoralizuoja jaunus mokslininkus: atlikdama iš esmės tik techninius mokslo šaltinių inventorizavimo darbus ši mokslo įstaiga praranda galimybę tapti kompetenciją atskirose tyrimų srityse kaupiančiu mokslo centru, galinčiu tapti metodine atspara doktorantūros studijoms. Taip prarandama jaunoji mokslininkų karta. Taip pat nesunku padaryti išvadą, kad toks neapgalvotas besaikis mokslo šaltinių kaupimo darbas, greta neugdant tų šaltinių empiriką savo tyrimuose galinčių pasinaudoti teoretikų, metodiškai yra beprasmė veikla (ir todėl nusikalstamas lėšų švaistymas). Juk tik hipotezes keliantys ir jas verifikuojantys teoretikai iš tiesų gali žinoti, kurie empiriniai duomenys jiems šiuo požiūriu yra reikšmingi, o kurie ne. Pasisakydamas šiais klausimais dažnai oponentams pateikiu nesudėtingą pavyzdį: Lietuvių kalbos žodyno XX tome, straipsnyje žemė randame Tauragnų apylinkėse užrašytą sakinį “Buvo mišku, padirbau žeme”. Šis paprastas sakinys čia daug kam teiliustruoja vieną iš žodžio žemė reikšmių ‚ariamas, dirbamas laukas, dirva‘, tačiau Algirdo Juliaus Greimo darbus skaitęs semiotikas, šiame pavyzdyje visų pirma atpažins priešpriešą „laukinis pasaulis versus sukultūrinta erdvė“ (tokią interpretaciją svariai paremia ir sakinyje vartojamas vardažodžio miškas įnagininkas vietoje įprastesnio vardininko ). Taip ir su kitais vadinamaisiais šaltiniais: svarbiais (ar „fundamentiniais“) jie tampa tik atliekamų teorinių tyrimų kontekste. Galiausiai, abstrahuodamiesi nuo lengvai suprantamų pragmatinių lituanistų meilės „fundamentinių lituanistinių šaltinių“ skaitmeninimui ir publikavimui motyvų, galime padaryti ir bendresnę išvadą: kaip ir kiti ideologinės prigimties viršmoksliai, lituanistika yra bergždžias užsiėmimas. Tai ištarę galėtume viltingai atsikvėpti − kiekviena nekūrybinga veikla anksčiau ar vėliau prieina savo liepto galą!
Tačiau tuo tarpu gyvename gūdžiu įsigalėjusios „tautinio mokslo“ doktrinos laikmečiu, kuriame lingvistika laikoma įtartinu užsiėmimu. Iš aukštas pareigas Švietimo ir mokslo ministerijoje užimančių asmenų privačiai netgi teko girdėti, kad lingvistika, kaip ji suvokiama Vakaruose, Lietuvai esąs neaktualus ir todėl nereikalingas mokslas. Tokiomis aplinkybėmis drąsiai veikia tie patriotai, kuriems „eksperimentinė lituanistinė plėtra“ yra gera proga plauti Europos Sąjungos ir kitų fondų pinigus. Tokiems, žinoma, mokslo standartų besilaikantys tyrėjai yra rakštis minkštoje vietoje, todėl iš mokslo įstaigų jie turi būti pašalinti. Įžvalgiai numatoma, kad visuomenėje, kurioje nuolat kurstoma tautinio tapatumo (dažnai supaprastinamo iki lietuviško raidyno vartojimo) išsaugojimo isteriją, tokių niekas nepasiges. Tad nestebina, kad Instituto direkcija, nutaikiusi patogią progą, nutarė veikti ryžtingai.
Lietuvių kalbos institute, kaip ir kitose akademinėse įstaigose, mokslo darbuotojai atestuojami kas penkeri metai, su sėkmingai atestaciją praėjusiais direktorė darbo sutartį pratęsia kitiems penkeriems metams, o nuo 2009 m. rudens tam dar reikia laimėti ir konkursą, kuris paprastai tebūna formalus. 2009 m. spalį Axelis Holvoetas jau trečią kartą iš eilės sėkmingai praėjo vyriausiojo mokslo darbuotojo kvalifikacinių reikalavimų atestaciją. Pagal naujųjų konkursų organizavimo ir mokslo darbuotojų atestavimo nuostatų logiką direkcija su juo, jau be konkurso, turėjo sudaryti neterminuotą darbo sutartį. Tačiau konkursas atitinkamoms pareigoms Gramatikos skyriuje užimti tų pačių metų lapkričio mėnesį vis dėlto buvo paskelbtas, tiesa, šiurkščiai pažeidžiant konkursų reglamentą, kuris griežtai reikalauja skelbime pateikti išsamų būsimojo darbo aprašą, suprantama, tam, kad konkurso sąlygos būtų skaidrios − konkurso dalyviai varžytųsi dėl vienodai suprantamos darbo vietos. Axelis Holvoetas, manydamas, kad tai tik eilinis formalus konkursas, ir nenorėdamas aštrinti ir taip įtemptų santykių su direktore, sutiko jame dalyvauti. Konkursas įvyko 2010 m. kovo pradžioje. Likus savaitei iki konkurso netikėtai atsirado dar vienas konkurso dalyvis − dr. Jolanta Gelumbeckaitė. Šios konkursantės pasirodymas iškart sukėlė įtarimą dėl tikrųjų konkurso organizatorių ketinimų, juolab, kad direkcija pastaraisiais mėnesius vis garsiau kalbėjo apie ketinimus pertvarkyti Gramatikos skyrių taip, kad jame būtų rašomos ir „praktinės“ gramatikos, nes esą tų teorinių darbų, kurie pastaruoju metu vadovaujant Axeliui Holvoetui ten atliekami, niekas nesuprantąs, o visuomenei reikalingos ir paprastos rašybos taisyklės. Po tokių pareiškimų sekė ir skyriuje atliekamų darbų diskreditacija, kurią klusniai atliko direktorės paskirta vidinio audito „ekspertų“ komisija.
Klasikinės filologijos išsilavinimą turinti senųjų raštų tyrėja Jolanta Gelumbeckaitė kurį laiką Lietuvių kalbos institute buvo dirbusi. Paskui, ištekėjo už vokiečio ir išvyko gyventi į Vokietiją, su Instituto darbais, juolab gramatikos srityje, jos veikla naujojoje tėvynėje mažai tesisiejo. Jau viešo prisistatymo per konkursą metu paaiškėjo, kad į vyriausiojo mokslo darbuotojo vietą Gramatikos skyriuje pretenduojanti Jolanta Gelumbeckaitė teorinės gramatikos tyrimų nėra atlikusi, nors būtent jie pastaraisiais metais dominavo šiame skyriuje, kad šių darbų ji tik ateityje ketinanti imtis, be to, prisipažino, kad konkurso laimėjimo atveju neketinanti likti Lietuvoje ir perimti vadovavimą Gramatikos skyriuje atliekamiems tyrimams (vadovauti tyrimams yra vienas iš svarbiausių vyriausiajam mokslo darbuotojui keliamų kvalifikacinių reikalavimų!), bet toliau privačiai mokslinį darbą dirbsianti Vokietijoje. Tačiau šis atviras ir nuostabą keliantis konkursantės prisipažinimas jokių įtarimų Konkursų ir atestacijos pirmininkei dr. Albinai Auksoriūtei ir pačiai komisijai nesukėlė, konkursas nebuvo sustabdytas, atvirkščiai, daugelio nuostabai, netrukus Jolanta Gelumbeckaitė buvo paskelbta jo nugalėtoja. Pagaliau paaiškėjo, kodėl prieš du mėnesius skelbiant konkursą direkcijos vengta pateikti išsamų būsimojo darbo aprašą, kaip to reikalauja konkursų reglamentas − jis tik būtų buvęs nepatogus kliuvinys norima linkme vairuojant konkursą. Atlikusi direkcijos „užduotį“ konkurso nugalėtoja netrukus išvyko atgal į Vokietiją ir niekas jos čia, Institute, daugiau neregėjo. O Axelis Holvoetas jau kitą dieną direktorės buvo atleistas iš darbo, kartu pašalinant jį iš Gramatikos skyriaus vadovo posto. Netrukus jis sužinojo, kad jau nebesąs ir mokslo žurnalo, kurio naująjį veidą didžia dalimi ir sukūrė, redaktorius. Taip drastiška, suklastojus konkurso sąlygas ir procedūrą, iš Lietuvių kalbos instituto kartu su Gramatikos skyriaus vadovu buvo pašalinta ir moderni teorinės gramatikos tyrimų kryptis.
Netruko paaiškėti ir kiti su konkurso organizavimu susiję negražūs dalykai. Pasirodė, Instituto direkcija jau prieš gerus metus planavo norimą būsimo konkurso baigtį. Paaiškėjo, kad ponia Jolanta Gelumbeckaitė Axelio Holvoeto „eliminavimo“ užduočiai buvo surasta tik iš trečio karto, kad prieš tai su panašiu pasiūlymu, žadėdama lengvą konkursą ir aukso kalnus, direkcija jau buvo kreipusis į du Instituto mokslininkus, bet šiems pakako padorumo nesutikti. Paaiškėjo, kad konkurse privalomo „užsienio eksperto“ vaidmenį atlikusi doc. dr. Vanda Kazanskienė iš Sankt Peterburgo universiteto praėjus porai mėnesių Instituto direkcijos teikimu Lietuvos mokslų akademijoje iškilmingai buvo apdovanota prestižine Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija už nuopelnus lituanistikai: apdovanojimo metu profesorę lydėjo tos pačios Instituto ponios, kurios ją itin rūpestingai „globojo“ konkurso metu − tai Instituto direktorės pavaduotoja mokslo reikalams prof. dr. Grasilda Blažienė ir Konkursų ir atestacijos komisijos pirmininkė dr. Albina Auksoriūtė (žr. nuotrauką). Neneigiant Vandos Kazanskienės nuopelnų pasiaukojamai mokant lietuvių kalbos Sankt Peterburgo universiteto studentus, sunku atsikratyti minties, kad jai tokiu būdu buvo atsilyginta už tinkama balsavimą konkurso metu.
Apie visas šias konkurso vykdymo aplinkybes buvo gerai informuoti Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos mokslo tarybos pirmieji asmenys. Tačiau pripažindami, kad konkursas buvo „elegantiškai sužaistas“ (kokia patogi formuluotė!), jie nieko nedarė, kad akivaizdžiai suklastoto konkurso rezultatai būtų panaikinti, o kaltieji nubausti − tesirūpino, kad negeras viso šito reikalo kvapas nepasklistų plačiau ir nepakenktų jų politinei karjerai (deja, neatšaukus suklastoto konkurso rezultatų, kol dar buvo nevėlu, ir Lietuvių kalbos instituto vadovybei toliau klimpstant į melą, negeras kvapas apie nešlovingus Lietuvos mokslo pasaulio papročius per metus plačiai pasklido po Europos akademinius centrus). Kai dabar skaitome, kokius naujus įsakumus dėl programinio mokslo darbų vertinimo ir finansavimo valstybiniuose mokslo institutuose pasirašo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, pagrįstai galime manyti, kad ir Švietimo ir mokslo ministerijos, ir Lietuvos mokslo tarybos biurokratams buvo paranku iš savo kuruojamų mokslo įstaigų kuo greičiau pašalinti daug problemų jų peršamam Lietuvos mokslo modeliui keliančius fundamentinius tyrimus, kuris juk nesprendžia „valstybei ar visuomenei aktualių ūkio, socialinių ar kultūros problemų“ (žr. ILGALAIKIŲ INSTITUCINIŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR EKSPERIMENTINĖS (SOCIALINĖS, KULTŪRINĖS) PLĖTROS PROGRAMŲ INICIJAVIMO, TVIRTINIMO, VYKDYMO IR VERTINIMO TVARKOS APRAŠAS. PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-153). Išties laikantis tokios proletkulto laikus primenančios „švonderiškos“ nuostatos mokslo paskirties atžvilgiu, sunku tikėtis, kad Vakarų lingvistikoje savaime suprantamos tyrimų kryptys ar temos (pavyzdžiui, egzistencinių sakinių sintaksė, ditranzityviniai sakiniai ar evidencialumo rodiklių gramatikalizacija ir t. t.), kurioms spręsti kitose šalyse įvairūs valstybiniai fondai skiria nemenkas lėšas, Lietuvos mokslo vadovams pasirodys aktualios. Išskirtinį šių ponų provincialumą ir neišmanymą išduoda pamatinis jų mokslo, kuriam jie brukasi vadovauti, esmės neišmanymas: tiriamų temų ir problemų aktualumą moksle lemia jo vidinės raidos dėsningumai, lygiai kaip ir mokslo rezultatų svarumas gali būti verifikuotas ir įvertintas tik mokslo paradigmos viduje vykstančio diskurso kontekste, o valstybės, ūkio ar kultūros poreikiai mokslo reikaluose mažai kuo gali gelbėti!. Apie aukštas vietas užimančių mokslo valdininkų požiūrį į žmogaus, mokslininko teisių pažeidimus organizuojant konkursą, kurių brutalumas disonuoja su Europos Sąjungos valstybės priimtais įsipareigojimais šioje srityje, nėra nė ką ir kalbėti.
Baigiant šį kiek užsitęsusį pasakojimą belieka pridurti liūdną epilogą. Pašalinus Axelį Holvoetą iš Instituto, Gramatikos skyriaus darbuotojų priežiūrai direktorė paskyrė dešiniąją savo ranką − minėtąją ponią Grasildą Blažienę, nedaug ką tenutuokiančią apie šiuolaikinį gramatikos mokslą. Tačiau ne gramatikos tyrimas vadovauti ponia Blažienė ir buvo paskirta: jos užduotis buvo visais būdais atgrasyti skyriaus darbuotojus nuo buvusio vadovo iniciatyvų. Silpnesnieji spaudimui pasidavė, dvi buvusios Axelio Holvoeto doktorantės, suvokusios, kas dabar padėties šeimininkas, netgi atsisakė profesoriaus vadovavimo. Skyrius buvo įbaugintas ir demoralizuotas, jame dabar sunkiai įsivaizduojama kūrybinė mokslo veikla, kuriai būtinas kolektyvo narių tarpusavio pasitikėjimas ir diskusijoms palanki atmosfera. Nepaisant ponios Grasildos Blažienės akis badančios nekompetencijos, ji netrukus buvo paskirta ir Axelio Holvoeto redaguoto mokslo žurnalo Acta Linguistica Lithuanica redaktore: senoji žurnalo redkolegija buvo išvaikyta, suformuota nauja, atitinkanti daugumos Instituto lituanistikos mėgėjų, dėl žemo savo straipsnių mokslinio lygio anksčiau nepatekdavusių į šio žurnalo puslapius, poreikius. Visi šie pertvarkymai grasinasi nusviesti Instituto mokslines publikacijas atgal, į prieš dešimtį metų buvusį lygį. Istorijos moksle panašiems reiškiniams apibūdinti sukurtas RESTAURACIJOS terminas. Taip pat žinome, kad bet kokie bandymai pakartoti istoriją galiausiai baigiasi komedija. Beje, jau metai kaip šis prestižiniu lietuvių kalbotyros pasaulyje buvęs žurnalas neišeina. Axelis Holvoetas, būdamas gabus mokslo organizatorius, per tą laiką pasaulio baltistams suspėjo įsteigti naują mokslo publikacijų erdvę − Varšuvos universitete pradėtas leisti žurnalas “Baltic Linguistics”. Jau išėjęs pirmasis numeris tikrai nėra prisvilęs blynas − lingvistikos pasaulyje naujasis žurnalas iš kart buvo pastebėtas, netrūksta norinčių jame publikuotis autorių. Tačiau žurnalas, pagal Varšuvos universiteto nuostatus priima tik straipsnius, parašytus vadinamomis kongreso kalbomis. Tad sulig pirmo “Baltic Lingustics” numerio pasirodymu galime liūdnai konstatuoti, kad modernus lingvistikos diskursas, neatlaikęs tautiškai nusiteikusių lietuvių kalbininkų spaudimo, išsikėlė už Lietuvos ribų ir vargu, ar greitu laiku sugrįš, bent jau kol vietos humanitarus kamuos tautinio mokslo kūrimo paranoja.
Lietuvių kalbos instituto mokslo bendruomenės tylą, rutuliojantis šiems negražiems įvykiams, galima aiškinti įvairiai. Sunku pasakyti kiek ši tyla slepia slapto ksenofobinio džiūgavimo iš savo tarpo pagaliau išstūmus Svetimą, kiek joje slypi iš baimės susigūžusių vergų keršto, o kiek lengviau atsikvėpusiųjų pasitenkinimo, kad iš Instituto pašalinus tarptautinio lygio mokslininką ir jo pradėtą inovatyvių tyrimų kryptį, neliko ir gąsdinančios būtinybės siekti tarptautinių mokslo standartų. Galiausiai stebint šią padoria save laikančią bendruomenę pasitvirtina neseniai Lietuvą su paskaitomis aplankiusio Zygmundo Baumano iškelta tezė, kad prie bendrojo blogio atsiradimo pasaulyje daugiausia prisideda tie pareigingieji, reguliarieji piliečiai.