Norėčiau būti laikoma Bažnyčios dalimi

Gabrielė Gailiūtė
Kažkas “Facebook” neseniai rašė, kad prieš didžiąsias krikščioniškas šventes žiniasklaidoje visada padaugėja antikrikščioniškų ir antiklerikalinių tekstų. Šįryt perskaičiusi, matyt, tyčia Didžiojo penktadienio proga (o kaip kitaip reikėtų tai traktuoti?) lrytas.lt išspausdintą Sigito Parulskio „Kristaus laišką motinai“, tiesiogine prasme apsiverkiau iš nuoskaudos. Aš vis nežinau, ką su jais daryti.
Daugiau nuotraukų (1)
Viena vertus, na, yra ta eilutė apie kitą skruostą. Taip man vaikystėje liepdavo „nekreipti dėmesio“ į užkabinėjančius „dičkius“, esą, kuo labiau erzinsiesi, tuo jiems bus didesnė pramoga užkabinėti. Ir tai, be abejo, tikra tiesa, pasidavus emocijoms, abipusės provokacijos tik augtų. Tik aš nežinau, ar Bažnyčia užkabinėjama tikrai dėl pramogos. Manau, kad jos nekentėjai - o tai kas kita negu kritikai - lieja pyktį ir neapykantą, o ar iš to įmanoma patirti malonumą, aš labai abejoju.
Kita vertus, būtų galima parašyti atsakymą ir smulkiai nurodyti visas jų klaidas (jų ten visada pilna). Vienas toks blogeris “Zeppelinus” taip ir padarė: surašė viską, ką mano apie Vladimiro Laučiaus interviu su dr. Aušra Pažėraite.
Surašė taip, kaip priimta blogosferoje: kandžiai, ironiškai ir be gailesčio. Tai yra, taip, kaip apie Bažnyčią paprastai kalba antiklerikalai - visokie ten feministiniai frontai, naujosios kairės, Nidos Vasiliauskaitės, Aušrinės Marijos ir kiti rėksniai ir pikčiurnos. Tokius (na, gal santūresnius, nors ne visada) atsakymus išmintingi ir išsilavinę žmonės rašo ir, pavyzdžiui, Richardo Dawkinso pozityvistiniams paistalams - štai kur tikras perliukas mėgėjams knebinėti faktines klaidas. Tik man atrodo, kad visos tos faktinės klaidos - visai ne svarbiausios. Ir jas knebinėti reiškia nemanyti tikrojo, giliojo skirtumo.
Tas gilusis skirtumas yra toks: jeigu netiki tuo, ką skelbia Bažnyčia - kad Dievas yra, kad Jis geras ir gailestingas, kad žmogus nuodėmingas, bet atpirktas per Dievo Sūnaus Įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą - tuomet negali įžiūrėti kito motyvo šitaip skelbti, kaip tik klastą.
Bažnyčia atrodo išsigalvojusi štai tokią pasakėlę, įtikinusi ja naivuolius ir dabar iš jų susikrovusi pasakiškus turtus ir įgijusi neįtikėtinos valdžios, kurios visomis išgalėmis stengiasi nepaleisti. Tokį statinį paskui be vargo galima aplipdyti visokiausiais smulkesniais motyvėliais, nuodėmėlėmis ir šmeižteliais: seksualinėmis represijomis ir iškrypimais, veidmainystėmis, mizoginija, gryniausiu smurtu ir žiaurumu ir panašiai.
Tai štai kokią klaidą daro aršieji, piktieji Bažnyčios kritikai (kurie, kartoju, nėra tas pats, kas normalūs, mandagūs, pagarbūs Bažnyčios kritikai - nes Bažnyčią tikrai būna už ką kritikuoti ir visai pagrįstai, ir tą daro net labai ištikimi jos nariai, gal net kaip tik patys ištikimiausi): jie mano - jie tikrai mano, ne vien mėgina taip pavaizduoti - kad Bažnyčia pastatyta ant melo, pramano, ir tuomet jau kaip nors suranda, kam tai galėtų būti naudinga.
Bet taip nėra. Tikėjimas, kaip žinoma, nėra žinojimas, ir pati tikėjimo sąvoka talpina savyje pripažinimą, kad tai, kuo tikima, gali būti klaida. Tačiau Bažnyčia tiki tuo, ką skelbia, o jos nariai - ne apmulkinti naivuoliai, o žmonės, kurie sąmoningai, viską apmąstę, pasirenka laikytis prielaidos, kad Dievas yra ir kad Bažnyčios mokymas teisingas. Iš tos prielaidos, jei būsi sąžiningas pats sau, kyla visos vertybės, diktuojančios elgesį kasdienybėje ir nuostatas bei pažiūras politiniame ir visuomeniniame gyvenime.
Tai labai sunku suprasti. Tikrai. Savų pažiūrų todėl ir laikomės, kad manome jas esant teisingas, kitaip juk laikytumėmės kitokių. Jei žmogui įtikimesnės atrodo ateistinės prielaidos, jam labai sunku atsistoti į kitą pusę, įsigilinti, tikrai suvokti ir įsisąmoninti priešingas pažiūras.
Man, praktikuojančiai katalikei, pavyzdžiui, labai sunku suprasti, kaip ateistui pagrįsti gėrio ir blogio skirtį - na, kur jos atskaitos taškas, jei nėra Absoliuto? O jei tas atskaitos taškas vis dėlto yra, tai kaip jis gali būti kas nors kita, negu Absoliutas? Dauguma mano ligi šiol girdėtų ateistinių atsakymų neįtikino. Todėl mėginu įsivaizduoti, kad panašiai krikščioniškos (ar apskritai religinės) tiesos ir samprotavimai gali neįtikinti ateistų ar antiklerikalų. Turbūt ypač tų, kurie yra patyrę kokių nors nuoskaudų - vaikystėje močiutė per jėgą tempdavo į bažnyčią, ar koks piktas kunigas išbarė, ar gal tikrai ką nors negero ir viešoje Bažnyčios veikloje matė.
Aš vis dar nežinau, ką su jais daryti. Aš nė nemanau, kad įmanoma ką nors imti ir padaryti, kad staiga visi pamiltų Bažnyčią ir savo artimą - šiaip ar taip, Bažnyčia taip pat skelbia ir valios laisvę, tad neišleisi įstatymo, kuriuo galėtum visus priversti taip elgtis. Aš tik labai norėčiau būti laikoma Bažnyčios dalimi.
Norėčiau, kad tie, kas plūsta Bažnyčią, suvoktų, kad plūsta gyvus, sąmoningus, normalius žmones, visaverčius visuomenės narius, savo tautiečius ir bendrapiliečius, kaip krikščioniškai sakoma - brolius ir seseris. Nes Bažnyčią sudaro ne keletas piktybiškų kardinolų ir vyskupų, o milijardai įvairaus amžiaus, tautybių, lyčių, rasių, pažiūrų ir socialinės padėties žmonių, kuriuos visus vienija meilė Dievui ir artimui bei Atpirkimo džiaugsmas. Gal tai suvokus, būtų galima pasirinkti kitokį diskusijos toną.
Aš labai norėčiau neverkti dėl to, ką skaitau laikraščiuose. Trys dienos po tokių tekstų dėti margučių nuotraukas ir skelbti „pavasario šventę“ yra pati tikroji veidmainystė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.