Praėjusiais metais mojau ranka į šurmuliuojančią Vilniaus Gatvės muzikos dieną ir nutariau groti ramesniuose gimtuosiuose Mažeikiuose. Šiais metais eksperimentai baigėsi ir aš vėl tapsiu eiliniu stebėtoju sostinės senamiesčio gatvėse.
Dalyvauti kaip muzikantui Gatvės muzikos dienoje mane paskatino romantinės idėjos bei – dėl to, kad Mažeikiuose – artumas gimtajam kraštui. Romantizmo vedami, mano nuomone, šioje šventėje dalyvauja ir visi likę entuziastai.
Jie mano, kad dalyvaudami šventėje kažko pasieks, bus išgirsti ar kažkas nuo to pasikeis. Galbūt vieni mano, kad tai reklama žinomumo stokojančiai grupei, kiti – kad pavyks kažkur prasimušti.
Tačiau Gatvės muzikos dienoje niekas nekreipia dėmesio į grojančiuosius – pėstieji eina ir praeina, kuklindamiesi pasirodyti, esą jūsų muzika jiems patinka.
Istorija apie Gatvės muzikos dieną nėra apie joje dalyvaujančius muzikantus, o tik apie žiūrovus. Niekas gi nesakys, kad šventė pasisekė, jeigu joje dalyvaus vien muzikantai, kad ir kokie jie skaitlingi būtų.
Todėl šioje šventėje ir nepastebėsi, neskaitant vieno kito, garsių vardų, nes Gatvės muzikos diena ir pragmatizmas – dvi į skirtingas puses sukančios sąvokos. Ji nepakels gerbėjų skaičiaus, neištįs koncertų tvarkaraščio sąrašas.
Kadangi pasirodančiųjų programa iš anksto yra žinoma, žiūrovai lankys tik tuos pasirodymus, kuriuos žino, mėgsta ir tikisi malonaus akiai reginio. Prie nežinomos ar debiutuojančios grupės niekas neprieis ir nepaklaus, kaip jūs vadinatės ir kada jūsų artimiausias koncertas.
Bet pasidžiaugti yra kuo – penkerius metus veikianti tradicija netapo sutepta komercijos ir vis giliau įsišaknija nuoširdžių idėjų vedamų žmonių širdyse. Tai geras tonas tapti nacionalinės tapatybės išskirtinumo švente.