Bene pirmą kartą dar sovietų laikais buvo išspausdinti ir Lietuvos himno žodžiai su gaidomis.
Antrame „Aušrinės“ numeryje buvo publikuojamas ir mano straipsnis „Dainuojanti revoliucija“ – apie tai, ką patyriau Estijoje tų metų birželio mėnesį. Malonu, kad vėliau Lietuvos atgimimas iki nepriklausomybės atkūrimo buvo vadinamas Dainuojančia revoliucija.
Prabėgus daugiau nei 20 metų, vėl griebiuosi plunksnos. Šį kartą – apie šventes ir dainavimo naudą sveikatai. Kas moka švęsti, tas geriau dirba. Dainuoti mėgstantys žmonės yra sveikesni ir gyvena ilgiau.
Lrytas.lt buvo publikuojamas straipsnis „Ne pagirios – „pachmielas“ be kabučių“. Pagrindinis šio straipsnio tikslas buvo nuimti kabutes nuo žodžio „pachmielas“. Galima pakartoti, kad „pachmielą“ vadinti pagiriomis yra nedovanotina klaida.
Pagirios mediciniškai vadinamos asteniniu sindromu (gr. astheneia – silpnumas; gr. syndrome – sankaupa, t.y. savijautos simptomų visuma).
Būdingiausi šio sindromo simptomai – nusilpimas ir troškulys, todėl žmogus pagiriojasi gerdamas skysčius (vandenį, arbatą su citrina ir medumi, kopūstų sunką ir t.t.). Žmogaus, kuris linkęs daryti „pachmielą“, būsena mediciniškai nusakoma kaip abstinentinis (lot. susilaikymas) sindromas, dar vadinamas nutraukimo sindromu.
Pagrindinis jo simptomas yra įvairaus lygio nerimas – svyruoja nuo beveik nejuntamo mažo nerimo iki panikos ir mirties baimės. Beje, tų, kurie jau įgudo kitą dieną po išgertuvių daryti „pachmielą“, nekankina troškulys – jiems gamta neprimena, kad reikia grąžinti prarastus skysčius.
Pagal principą „nuo kuo susirgai, tuo ir gydykis“ alkoholį geriančių žmonių sveikata tam kartui pagerėja, o nerimas atslūgsta. Palaipsniui prie „pachmielo“ nejučia priprantama, o bausmės sulaukiama vėliau. Daugelis „pachmielą“ praktikuojančių žmonių ilgainiui tampa priklausomi.
Kai kurie jaunuoliai pripranta prie „pachmielo“ to net neįtardami – kol jų kepenys dar skaldo vakarykščiame vakarėlyje išgertą alkoholį, jie pradeda gerti naujame vakarėlyje. Vieną dieną įvyksta virsmas – alkoholio skaldymas jų kepenyse pasikeičia į maratoninį ar alkoholiko režimą, o patirtis lieka vakarykštė.
Toji patirtis ir apgauna. Retas susimąsto, kad, jei antrą vestuvių dieną vartoja alkoholį, vadinasi, daro „pachmielą“. Jei dvi tris dienas paeiliui pakaušę studentai dūksta diskotekose – tai daro „pachmielą“. Per ilguosius švenčių savaitgalius susirinkusi ir tris dienas nuo stalo nepakylanti giminė taip pat daro „pachmielą“.
Žinoma, įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tad dalis šiandieninio jaunimo, atsainiai vartojančio alkoholį, o ypač tie, kurie įgunda daryti „pachmielą“, rizikuoja dėl šiandieninio nežinojimo ateityje sulaukti atitinkamų pasekmių.
Ilgamečiai alkoholikai šiandien savo vargo ir priešui nelinkėtų. Anot Ernesto Hemingway'aus, jie – „prarastoji karta“.
Visiems verta žinoti, kad kvėpuojamasis plaučių paviršius, t.y. plaučių išklotinė, sudaro 70–90 kv metrų. Retas suvokia, kad plaučių kvėpuojamasis paviršius yra dešimteriopai didesnis už viso odos paviršių. Gamta yra nepaprastai protinga, juk į mažą tūrio krūtinės ląstą „sukišo“ milžiniško pločio plaučius.
Tai panašu į karšto oro balioną, talpiai sudėtą maiše, kuris telpa į gondolą. Kai pripučiame balioną, jo dydis pasidaro kaip penkiaaukščio namo.
Suaugęs žmogus per parą vidutiniškai iškvėpuoja apie pusę litro vandens. Vartojant alkoholį, iškvėpuojama gerokai daugiau. Alkoholis, įsisiurbęs per virškinimo traktą, atplaukęs į kepenis, skaldomas, virsta nuodu (tai – alkoholio skilimo produktai – aut.past.), kuris, pakliuvęs į bendrą kraujotaką, plaukdamas per plaučius kvėpuojant šalinamas.
Taigi, jei švęsdami dainuosime ir šoksime, didesnė tikimybė, kad kitą dieną pagirios bus lengvesnės.
Pamenu giminės šventes vaikystėje, kai nesiliaudavo užstalės dainos. Dabar taip būna retai. Dažniausia dainuoja ir šoka televizorius. Tačiau net neturint balso ir klausos naudingiau būtų dainuoti ar pritarti, negu tik klausytis.
Esame dainuojanti tauta, turinti balsingą kalbą, neišsemiamą dainų aruodą. Save gerbiantys šeimininkai, rengdami šventę, pirmiau tepasiruošia spausdintus mėgstamų dainų tekstus ir išdalina svečiams, o tik po to pagalvoja apie pokylio stalo gausą.
Kai toks šventimas taps visuotine norma, pajusime tikrą sueigos džiaugsmą – bendrumą, pakilią nuotaiką ir, svarbiausia, būsime sveikesni. Padarykime naują dainuojančią revoliuciją.
Švęsdami alkoholį vartokime saikingai ir būtinai dainuokime. Kai artimi žmonės kartu dainuoja, sukuriama ypatinga šventės dvasia.