Kad šiuo metu blogiausi Lietuvos santykiai yra susiklostę su Rusija, mano 35 proc. apklaustųjų, kad su Baltarusija – 23,4 procento. Po dviejų metų lankstymosi Rytų diktatoriams Lietuvos visuomenė taip ir nepamatė, kokia buvo viso to prasmė. Savo ruožtu, 21,4 proc. apklaustųjų mano, kad būtina kuo skubiau pagerinti santykius su Lenkija.
Tuo tarpu poreikį siekti naudingesnių santykių su Skandinavijos šalimis išskyrė tik 6 proc., stiprinti Baltijos šalių vienybę – tik 0,8 proc. apklaustųjų.
Prezidentės deklaruojamos „naujausios“ užsienio politikos atotrūkis nuo visuomenės nuotaikų – ne tik dramatiškas. Jis tragiškas.
Kartu jis atskleidžia apgailėtinas pastaruosius dvejus metus vykdytos politikos pasekmes. Anksčiau įkūnijusi politinės sistemos demokratiškumą, suvienijusi po viena vėliava skirtingas politines jėgas ir interesų grupes, Lietuvos užsienio politika tapo autoritarinė. Jau nerūpi ne tik politinio elito, bet ir visuomenės nuomonė.
Šis kelias niekur neveda – tik į dar skaudesnius pralaimėjimus. Vienašališkai nusprendusi „pagerinti“ santykius su A.Lukašenka, prezidentė gal ir „atidirbo“ kai kurioms verslo grupuotėms.
Tačiau ką ji pasiūlys toms pačioms verslo grupuotėms šiandien, kai kone kasdien nuvertėja Baltarusijos rublis ir kaimyninės šalies finansai atsidūrė ant žlugimo ribos?
Ir kuo atsimokės „pateptos“ verslo grupuotės Lietuvos visuomenei už patirtą gėdą, kai prezidentės rankomis išmyluotas paskutinis Europos diktatorius sutrypė taikias demonstracijas, šimtus įkalino, ir dar mestelėjo į Lietuvos pašonę tiksinčią atominę bombą? Nuvertėjusiais Baltarusijos rubliais?
Lietuvos visuomenės instinktai teisingai rodo, kad būtina gerinti santykius su Lenkija. Tik vargu ar tie, kurie šiuos kruopščiai puoselėtus santykius sugadino, yra pajėgūs juos pataisyti.
O dėl santykių su Rusija, matyt, reikėtų pirmiausia pravalyti savo pačių smegenis. Santykių su Rusija „gerinimo“ klišė taip giliai įsiėdusi į mūsų tautos sąmonę, kad gerinti esame nusiteikę bet kokiu oru ir bet kokia kaina.
Rėksmingi balsai įtikinėjo, kad gerinti santykius reikėjo prie Landsbergio, reikėjo prie Adamkaus, vis dar reikia ir prie Grybauskaitės (24,8 proc.).
Tik pamąstykime bent sekundę, kokioj vietoj ir kokiu sprendimu Lietuva tuos santykius „sugadino“, ir ką kita pusė padarė, kad santykiai būtų normalūs?
Liko neišgirstas mandagus buvusio užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno priminimas, kad ir politikoje tango šokamas dviese.
Blogiausia ne tai, kad sąjunginės Belovežo girios lokiai net nesiruošė šokti meilės šokio su Baltijos kaimynėmis. Blogiausia, kad dabar kaimynų šokdinama Lietuvos valdžia nė pati nebežino, su kuo ir ką šokti - ar lietuvišką kepurinę, ar polką su ragučiais? Todėl ir tenka dūstant meškos glėbyje trypinėti kažką panašaus į rusišką „kazokėlį“.
Tokia naujausioji užsienio politika Lietuvos visuomenei nedavė nei ekonominių, nei politinių dividentų. Lietuvos piliečiai ją adekvačiai įvertino balsuodami „kojomis“. Nieko nuostabaus, kad visi, kad tik gali, skuba išvažiuoti iš Lietuvos, jei sparčiai artėjame prie „mažosios Rusijos“ statuso. Net imperinės Rusijos propagandistas Nevzorovas atvirai išsityčiojo iš mūsų šalies, sugrįžtančios į Kremliaus „traukos zoną“.
Tad Kremlius turi pagrindo linksmai švęsti Pergalę. Putinui su Medvedevu jau visai nesvarbu, stovės ar ne šalia jų Kremliaus tribūnoje Lietuvos prezidentė. „Geležine“ vadinta Europos komisarė kariauja tik namie su savais (dar kartais - su JAV), o Rytų kaimynams mūsų valdžia pasiduoda be mūšio.