Kad savęs nesuplakčiau su kitais ir nesiimčiau atstovauti visiems, pacituosiu būtinai tikslintiną interviu vietą: „Sovietams visai nereikėjo intelektualo tikėjimo – jiems reikėjo nuolankumo, dviveidiškumo, įpročio meluoti, apsimetinėti, gyventi dvigubą gyvenimą ir nieko nedaryti prieš /.../ Žmonės, anuo metu „arę kultūros vagą“ ar darę akademinę karjerą, netgi nemano, kad jie iš tiesų dirbo ir tarnavo sovietų valdžiai. /.../ Lietuvoje dominuoja pozicija, kurią geriausiai galime nusakyti per žinomo Lietuvos filosofo ir vieno Sąjūdžio lyderių Romualdo Ozolo atvejį: visas intelektualo gyvenimas sovietiniais laikais yra suvokiamas kaip vidinė rezistencija, vidinė laisvės oazė, kuri buvusi saugojama ir puoselėjama, paskui Sąjūdžio metais išėjusi į viešumą, tačiau šitame postmoderniame Lietuvos valstybės gyvenime, šitoje vieningoje Europoje intelektualas tarsi vėl pasmerktas kentėti ir užsidaryti vidinėje oazėje. Taigi pasikeičia valstybės ir santvarka, atsiranda Lietuva, bet iš esmės kūrėjas kaip kentėjo, taip ir kenčia.“
Niekada nesakiau, kad aš neapsimetinėjau, nemelavau, negyvenau dvigubo gyvenimo. Dėl to kartais juokiausi, kartais kentėjau. Kada melavimas tampa įpročiu, o visa ta ydų puokštė – nuolankumu, susitaikėliškumu, yra atskiras klausimas, bet į jį atsakyti irgi galima - tam žmogus turi apsispręsti savo valia numarinti sąžinę. Turi paskelbti nuosprendį sau: susitaikau ir prisitaikau. Tada jis ir tampa kolaborantu.
Dabar dėl darbo ir tarnavimo. Nedirbti anais laikais nebuvo galima. Darbo vengimas buvo vadinamas veltėdžiavimu, veltėdis buvo priverstinai įdarbinamas. Darbas buvo ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, išgyvenimo būdas. Kitų pajamų nebuvo, tik atlyginimas. Už spekuliaciją sodino kaip ir už vogimą.
Tarnavimas prasidėdavo tada, kai susitaikiusysis iniciatyviai atsiduodavo sistemai, jos pagrindu ir jos rėmuose siekdamas savo karjeros. Apie sistemos tarnų, turinčių prisiimti tam tikrą sistemos jam nustatytą atsakomybę, galimybes nukrypti nuo reikalavimų arba juos sąmoningai ignoruoti – pernelyg specifinis klausimas, tačiau apie tai ir teoriškai, ir praktiškai kalbėti ir galima, ir būtina.
Prabėgom nurodysiu SSRS liaudies deputatų korpuso nuo Lietuvos SSR veiklą Maskvoje, SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Žiūrint tomis pačiomis akimis, kuriomis žiūri interviu autoriai, tas korpusas – tai aukščiausių lietuviškųjų kolaborantų būrys aukščiausiame okupantų vaizduojamosios demokratijos forume! O jis, tas korpusas, kartu su panašiais veikėjais iš Estijos ir Latvijos, remiamas Rusijos demokratų, pasiekia, kad būtų paviešinti ir niekiniais pripažinti slaptieji Molotovo ir Ribbentropo pakto protokolai, tapę vienu svarbiausių argumentų mūsų Nepriklausomybės byloje. Kai dėl manęs asmeniškai – septynis kartus savo darbą teko pradėti nuo nulio ir visai kitoje sferoje.
Taigi, operuoti – ir dar ne tos pačios kategorijos – sąvokomis be arba už istorinio konteksto – nėra labai produktyvus, o kartais ir visiškai nepatrauklus bendravimo būdas. Šiandien Lietuvos intelektualams kylančių problemų sprendimo kontekstas toks - Lietuva yra naujoje sąjungoje, atsisakiusi didžiosios dalies suvereniteto, visiškai nugyventa, baigianti išsivaikščioti ir stovinti prieš apsisprendimą pribaigti lietuvių populiaciją fiziškai.
Šita „vieninga Europa“ ne vienam nėra nei vieninga, nei netgi Europa, o tik žmonių nuskurdinimo, pelnų koncentravimo mažumos rankose ir sienų perdalijimo projektas. Argi ne su tuo mes vėl esame raginami susitaikyti ir prisitaikyti? Ar dėl to ir turėtume džiaugtis?
Čia būtų galima pereiti prie atvirų šio interviu keistybių. Tačiau iki tol aptarsiu dar vieną rimtą lietuvių viešosios sąmonės klausimą – tikrovės klausimą.
Nesileisiu į teorines tikrovės apibrėžimo peripetijas. Pasakysiu trumpai: man okupacijos metas buvo tikrovė. Kad tai okupacija – žinojau nuo mažumės. Jos nešėjai buvo, kaip sakė žmonės, rusai. Su jais buvo susiję visa tai, ką turėjau laikyti man tekusia tikrove. Kas teko kaip tikrovė ir kas buvo kaip tikrovė – buvo ne tas pat.
Tačiau kad man tekusi tikrovė buvo vienintelė mano tikrovė – irgi buvo aišku: į Sibirą ir apskritai Rytus trėmė, į Vakarus pabėgti nebuvo įmanoma, tad reikėjo būti čia ir tik čia, ir kuo toliau, tuo konkrečiau aiškėjo, kad man tekusi tikrovė yra ir bus vienintelė duotybė. Tai, šita tikrovė, nebuvo narvas, kalėjimas. Nebuvo todėl, kad – tegul ir užklota kolchozais ir sovchozais, nusavinta, bet po visais tais režimo prievartos įrankiais tai buvo žemė, kuri gyveno savo gyvenimą ir bent jau laisvės sugestiją teikė visiems. Mano žemė.
Kokių tik rašinių nepaskelbta „Jaunimo gretų“ žurnalo skyrely „Mano svajonių žemė“! Žemės apologetika pagimdė Lietuvos fotografiją. Visi didieji ano meto tvariniai persmelkti meilės savo žemei jausmo. Taip, ne vienas jų buvo kupinas sovietinio patriotizmo, tačiau lietuviško sovietinio patriotizmo, tik nesutinku su interviu autoriais, kad kitokio nebuvo įmanoma pažadinti – kitokio tiesiog nebuvo įmanoma žadinti! Nebuvo leista.
Tačiau meilės žemei nebuvo įmanoma uždrausti. Meilė nepaklusni jokiai prievartai. Iš meilės savo žemei kilo Sąjūdžio meilė Lietuvai. Savo žemę Lietuvą su visa jos nelaiminga, dramatiška, bet vienintele tikra tikrove mylėjusi karta atkūrė Nepriklausomą valstybę.
Justinas Marcinkevičius yra tipiškas šio jausmo, šios tikrovės, šios būties poetas. Savo kartos – okupaciją atlaikiusios ir valstybę atkūrusios lietuvių kartos poetas, ne apie ją, o už ją kalbėjęs poetas, – tikras to meto lietuvių tautos dvasios reiškėjas. Niekas už jį tapačiau neįkūnija šios kartos ir žemumų, ir aukštumų, visos jos istorinės ir mažybės, ir didybės.
Tai nepanaikina galimybės norintiems tą epochą ir jos žmones analizuoti ir vertinti įvairiausiais požiūriais. Nors kai kuriais klausimais kai kurie iš jų galėtų nepraleisti progos patylėti: jeigu ana, okupaciją atlaikiusioji, karta Lietuvos valstybę atkūrė, tai jos vaikai, anuomečiai komjaunuoliai, šiandieniniai valstybės šulai su visais savo rėmėjais, deja, prakūrė – išparceliavo, nugyveno ir išsilakstė kas kur, kur geriau.
Ką jie sukūrė – apie tai galima būtų kalbėtis iki devinto prakaito. Tačiau apie Justiną Marcinkevičių kalbėti taip, kaip kalbama interviu („Justinas Marcinkevičius yra ne tik tipiškas prisitaikėlis kultūrininkas, bet ir tipiškas homo sovieticus, tikras sovietinis poetas, kuriam šalia patarnavimų partijai ir vyriausybei (nepamirštant „organų“) buvo leidžiama daug daugiau ir jis galėjo laisvalaikiu puoselėti tautinius nacionalinius jausmus ir žadinti juos žmonėse“) – yra juodas ir niekšingas intelekto žmogaus vardo nevertas šmeižtas.
Net ir labai norint, sunku po tokių žodžių mąstyti ką nors rimta: bloga valia mąstymui yra blogiau nei radioaktyvi spinduliuotė kūnui.
Interviu autoriams sunku paaiškinti, kaip iš „beviltiškai sovietizuotos“ tautos „radosi Sąjūdis“ – matyt, anot pašnekovų, neapsieita „be stebuklo“, nors abu sutinka, kad „tai visai ne mokslinis argumentas“.
O jeigu stebuklo vis dėlto reikia, ir juo šiuo atveju tegali būti tik Sąjūdis, tai gal po šiuo šmeižtu pradedamas koks nors beatifikacijos procesas?
Jeigu taip, tai aš dar kartą buvau kvailys, aiškindamasis ir bandydamas aiškinti, kad šiame pasaulyje vis dėlto esama kažko tikra.
***
R.Ozolas yra Kovo11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas.